Rytas Šešėlių Karalystėje buvo vaiskus ir saulėtas. Kaip įprastai, upės vandenys šniokšdami guviai ritosi pro uolas ir susigrūdusius didžiulius akmenis. Lediniai vandens purslai švytėjo saulės spinduliuose, o viršuje buvo galima įžiūrėti nusitęsusią raibuliuojančią vaivorykštę. Nuolydis prasidėjo iškart už Šešėlių girios, prie tilto per Sidabrinio Sfinkso upę. Leistis juo Godai buvo tikras iššūkis: siauras takelis vingiavo per akmenis ir dingo kibių krūmokšnių brūzgynuose. Tačiau tokios vietos jos niekada nebaugino. Ji lengvai šokinėjo ant uolų, nekreipdama dėmesio, kad iš po kojų byra smulkūs akmenukai.

Ir štai, pagaliau įveikusi nuolydį, mergaitė galėjo lengviau atsikvėpti ir jau daug lėčiau patraukė plačiu žalios žolės kilimu, kurį netrukus pakeitė lygus asfaltuotas takelis, einantis Sidabrinio Sfinkso upės pakrante. Šešėlių girioje budo rytas, apsisiautęs rūku ir pasidabinęs rasa, deimantais žibančia prieš besikeliančią saulę ir tyliai virpindamas medžių viršūnes.

Visa tai, žinoma, žavėjo mergaitę, tačiau mintys šiuo metu klaidžiojo visai kitame pasaulyje. Tai, ką ji sužinojo iš tėvo, buvo tikrai nepakartojama, ji nė neįtarė, kad visa istorija gali būti tokia komplikuota. Dar ir dabar, susimaišydami į visumą, visi vaizdai lėkė prieš akis, atrodė, lyg būtų visa tai patyrusi savo kailiu, nors nujautė, kad žinojo dar tikrai ne visą istoriją, daugybę detalių Gordonas greičiausiai praleido arba netgi pats nežinojo. Dievai mėgo daug ką nuslėpti, jei jau neatskleidė Fantazijos dukters vardo, galėjo būti, kad ir kažko daugiau.

Apie tai mąstydama Goda sparčiais žingsniais ėjo tolyn. Tėvas išsiuntė ją pas Vyriausiąjį žynį Aristėją, kuris nuo šiol padės jai mokytis. Gordonas sakė, kad viskas turėtų būti gerai, nes Aristėjas yra geriausias jo draugas, bet ji vis tiek nerimavo, kad nesugebės visko atlikti tinkamai, juk vis dar nemokėjo tokio paprasto dalyko, kaip teleportacija, kaip gali išmokti kažką tokio, kaip išsikviesti dievus? Ir kaip žinoti, kada jie pasirodys, o kada ne?

Visa tai ne tik neramino, bet ir jaudino. Gerąja prasme, nes Goda troško visko kuo greičiau išmokti ir nenuvilti tėvo, juk bus jo įpėdinė, į ką žmonės neabejotinai atsižvelgs. Užsitraukusi negarbę sau, ji užtrauktų negarbę ir savo tėvui, o jis buvo vienintelis, kurį ji mylėjo, tikrai netroško jo nuvilti ar kaip nors kitaip skaudinti.

Beeidama tolyn keliu, mergaitė tolumoje pagaliau išvydo tris figūras. Vienas jų buvo Vyriausiasis žynys. Kaštonines, šiek tiek banguotas jo plaukų sruogas kedeno silpnas vėjelis, o balti drabužiai jau išryškėjo iš toli. Jis atrodė tarytum vienas iš tų senovės graikų dievų, kuriuos Goda buvo mačiusi žemiečių knygose: stuomeninga figūra, tobula laikysena ir žvitrus žvilgsnis. Šalia jo, braukdama nuo veido ugninius plaukus, stovėjo mergina, apsivilkusi tamsiai raudona suknele, viena ranka prie savęs glausdama septynmetę mergaitę.

– Tu turbūt Goda, – jai priėjus linksmai prakalbo vyriškis.

– Taip, aš. Tėtis pasiuntė mane su jumis susipažinti, kad vėliau galėtume pradėti mokslus.

– Žinau. Vadink mane Aristėju, neabejoju, kad puikiai susibendrausime ir taip.

– Žinoma, – nusišypsojo ji.

– Ką gi, paėjėkime truputėlį taku ir pasikalbėkime. Beje, susipažink su mano naująja padėjėja Ariadna, o čia... – jis mostelėjo ranka į mažąją mergaitę. – Medeinė, mūsų globotinė, pasiėmėme ją iš vaikų prieglaudos.

– Malonu, – sveikinosi su jomis Goda.

– O tu labai panaši į Gordoną, – pastebėjo žynys. – Ir kaip jis šiuo metu laikosi? Viskas gerai?

– Na... – Goda susimąsčiusi dar minutėlę galvojo. – Pastaruoju metu turi nemažai darbo, negana to, nujaučiu, kad jam kažkas neduoda ramybės.

– Tikrai? Argi tai taip matyti?

– Jūs kažką žinote?

– Šį bei tą. Negaliu tiksliai pasakyti, nė pats neįstengiu jam padėti. Bet tu per daug nesijaudink, gerai? Tavo tėvas stiprus, neabejoju, kad kartu rasime kokią nors išeitį.

– Greičiausiai tai tiesa, – sutiko mergaitė. – Vis dėlto, noriu būti ne tik žynė, bet ir išmokti naudotis savo galiomis. Paskutinį kartą, kai pas mus pasirodė Rodžeris... buvau visiškai bejėgė ir galėjau tik stebėti, kaip tas niekšas nusmeigė mano tėvą. Tą dieną pažadėjau sau, kad darysiu viską, kas mano jėgoms, jog sustiprėčiau ir padėčiau jam apsiginti nuo priešų.

Išgirdęs šiuos žodžius, Aristėjas vos matomai nusišypsojo.

– Suprantu. Suvokimas, kad nori kažkam padėti, yra pirmas žingsnis į žynio kelią. Gordonas praeityje jautėsi lygiai taip pat. Kai buvome dar tik vaikai, aš pakliuvau į didžiulę bėdą, o jis nieko negalėjo dėl to padaryti. Įsivaizduoji, jis iki šiol dėl to jaučia kaltę.

– Jūs pažįstami nuo pat vaikystės? – nusistebėjo ji.

– O taip, turbūt net ir pasensime kartu. Vaikystėje abu gyvenome Požemių Karalystėje, Gordono tėvai buvo labai griežti, bet tai netrukdė mums susidraugauti. Siaubas, atrodo, nuo to laiko praėjo visa amžinybė.

Goda tik tyliai nusijuokė. Minutėlę jie ėjo takeliu tylėdami, kiekvienas jų paskendęs savo mintyse.

– O Gordonas kada nors pasakojo apie tavo mamą? – staiga paklausė žynys. – Kodėl ji jus paliko ar panašiai?

– Šiek tiek, – gūžtelėjo pečiais mergaitė. – Žinau tai, kad jos vardas Galatėja. Ji paliko mus iškart po to, kai aš gimiau.

– Tikrai? – susimąstė jis.

– Taip, bet daugiau nieko nežinau. Tėtis vengia apie ją kalbėti, o aš nenoriu jo įkyrėti. Turbūt jam labai skaudu tą dieną prisiminti.

– Taip, tikriausiai. Bet mane labiausiai neramina priežastis, kodėl tavo mama pabėgo.

– Esu įsitikinusi, kad tėtis dėl to nekaltas. Net jei jie ir nesutarė, jis negalėtų jos skaudinti.

– Žinoma, visiškai tuo neabejoju, – sutiko Aristėjas. – Tiesiog maniau, kad jis atskleis tau daugiau detalių, juk vis dėlto turėtum žinoti apie savo mamą.

– Nežinau, galbūt. Dažnai apie tai pagalvoju, bet jei mama mus paliko, vadinasi, jai manęs nereikėjo, galbūt kaip tik geriau, kai nieko apie ją nežinau.

– Aristėjau, nemanai, kad pats laikas pakeisti temą? – įsiterpė visą laiką tylėjusi Ariadna.

– Ne, nieko tokio, – papurtė galvą mergaitė. – Man dėl to tikrai neskaudu, džiaugiuosi ir tuo pačiu didžiuojuosi, kad tėtis manęs nepaliko.

– Taip, Gordonas šaunus vyrukas, – patapšnojo jai per petį žynys. – Gal štai čia prisėskime, pakalbėsime apie tai, ką tau teks daryti.

Pasiekę nedidelį parkelį, trise jie įsitaisė ant akmeninio suolelio. Aristėjas siūlė Godai ledų, bet ji mandagiai atsisakė.

– Taigi, – lengviau atsikvėpęs tarė jis, – o ką Gordonas tau sakė apie mokslus?

– Tai, kad pirmiausia turiu susipažinti su Visatos atsiradimo istorija, kurią jis vakar man ir papasakojo.

– Labai gerai, – linkčiojo Aristėjas. – O kad jau žinai istoriją, pradėsime analizuoti kiekvieną Pirmapradę dievybę atskirai. Norėdama su jais bendrauti, visų pirma privalai apie juos žinoti, kokias jie naudoja galias, kokius žvaigždynus ar planetas sukūrė ir kitus panašius dalykus, o tada išmokysiu tave juos išsikviesti. Tai turbūt aišku?

– Taip, žinoma, – skubiai sutiko Goda.

– Po to mokysimės apie kiekvieną pasaulį ir Karalystes, kurias jie sukūrė. Tuo ir užsibaigs pirmieji tavo mokymo metai.

– Tikrai? – nusistebėjo ji, tikėdamasi, kad bus žymiai sunkiau.

– Žinoma, gausi praktinę užduotį, bet dabar dar per anksti apie tai kalbėti. Antrieji metai jau bus sunkesni, tada mokysiesi įvaldyti savo galias, o jeigu tai sėkmingai pavyks, dievai tau suteiks keletą naujų gebėjimų.

– Tik kitais metais? O jeigu aš noriu išmokti naudotis savo galiomis anksčiau?

– Niekas nedraudžia mokytis pačiai ar paprašyti Gordono pagalbos, bet siūlau nepersistengti, nes bus ir kitų darbų. Nepamiršk, kad tapti žyne galėsi tik po penkerių metų, o iki tol laukia ilgas ir sunkus darbas.

– Visiškai tuo neabejoju, bet ar tikite, kad man pavyks? Ar tikite, kad būsiu pakankamai stipri ir įveiksiu visus sunkumus?

Prieš atsakydamas, Aristėjas vos girdimai nusijuokė. Tačiau ne todėl, kad norėjo iš jos pasišaipyti, Goda jo balse įskaitė atvirą nuoširdumą.

– Viskas įmanoma, jei tik labai to trokšti, svarbiausia pasitikėti savimi. Žinau, kaip myli savo tėvą, tad nė kiek neabejoju, kad būsi viena iš geriausių žynių ir Gordonas ramia sąžine galės pareigas perleisti tau. Bet iki tol dar daug laiko, jis ir pats dar pajėgus dirbti, galėsite žyniais būti kartu.

– Taip, tikrai būtų smagu, – pritarė jam Goda. Dabar ji aiškiai suprato, kodėl Aristėjas buvo geriausias Gordono draugas, ir jautė jam didžiulę pagarbą.