Dvyliktas skyrius. Šmėklų pelkė

Kaip ir sakė Zaira, Ravena visą laiką keliavo į Šiaurę, tačiau Šmėklų pelkės dar nebuvo matyti. Kadangi kelias valandas ji pramiegojo, o ir kojoje nebeturėjo žaizdos, kurią paliko vienas iš vilkų, jautėsi žvali ir kupina jėgų, tad beveik nesustodama keliavo visą naktį. Žmonių aplinkui nesimatė, ji ėjo plačiu žvyruotu keliu, o iš abiejų pusių plytėjo vienatvės jausmą žadinantys laukai. Ramybės nedavė tik tai, kad galbūt išklydo iš kelio ir neras pelkės, bet nenorėdama pasiduoti nevilčiai apie nieką negalvojo, tik apie tikslą, dėl kurio tiek vargo, stengdamasi patekti į Šešėlių Karalystę.

Dangus vis dar buvo tamsiai mėlynas, bet giedras, kartkartėmis virš jo plaukė purūs debesys. Vis dar pasinėrusi prieblandoje saulė kilti neskubėjo, mergaitė stabtelėjusi aukštai užvertė galvą ir stebėjo, kaip nuo rytų pusės palengva plėtėsi auksinis ruožas, kaip geso mėnulio delčia, bet greitai atsitokėjusi patraukė tolyn. Netrukus, praėjus nedidelį kalnelį, priešais ją horizonte išryškėjo kaip koks milžiniškas žalias apklotas besidriekiantis miškas. Nors ne, veikiau ten buvo ne miškas, o visa giria. Ji atrodė tokia milžiniška, kad užgniaužė kvapą, Ravena turėjo vilties, kad bent jau bus takas ją praeiti, ir nesibaimindama ėmė artėti. Jau praėjo vieną girią, kas blogiau dar gali nutikti? Na taip, žinoma, Šmėklų pelkė...

Ir štai, maždaug po pusvalandžio Ravena girią pasiekė. Žaliuojanti laukinė gamta kvietė į savo pulsuojančią šerdį, o nuojauta kuždėjo, kad leistis giliau nepavojinga. Kuo toliau mergaitė ėjo, tuo mistiškesnė ir tuo labiau užburianti ji atrodė. Ilgos medžių šaknys rangėsi ant žemės, sukdamosi kaip didžiulės jūrų dinozaurų nugaros. Lapija čia tapo stora ir vešli, virš galvos formuodama pasakiškai žalios spalvos arką, o ilgos, nuo senumo gumbuotos šakos apipylė vos įžiūrimą žemę riešutų gausa. Įvairūs didžialapiai krūmai ir uogų medžiai taip pat pagyvino vaizdą, todėl takas buvo neįveikiamas iš abiejų pusių, mergaitė turėjo eiti per vešlią žolę, jos kojos klimpo į samanas, atrodė, kad žengia minkštu kilimu.

Giliai iš girios sklido paukščių balsai, kuriuos užgožė tankiai austas lapų tinklas. Praėjusi pro jį Ravena atsidūrė jau ne tokioje apžėlusioje vietoje, kur žemyn sukritę pūvantys medžiai nebeužstojo giedrėjančio dangaus. Paskutinės ryto žvaigždės žėrėjo kaip auksiniai astrų žiedai, o tolumoje tyliai kabojo ryškus mėnulis, metantis sidabrinį blizgesį virš medžių.

Lengva širdimi mergaitė pasinėrė į išlenktą lapų ir šakų skliautą. Viskas buvo visai ne taip, kaip ji tikėjosi. Aušros šviesa dar nebuvo nusileidusi ties vešliu žaliu žolynu, todėl girią dengė juodi vaiduokliški šešėliai. Ūkanotos vijos gaubė gauruotas kapokmedžių galvas ir sukosi aplink juos kaip užburiantys iliuziniai dūmai. Rūko tinklai glostė kerpėmis apaugusią žievę, aplinkui skleisdami drėgną miško dvelksmą. Visi garsai dabar tarytum paskendo, todėl šventą žemę, kurioje nauji medžiai nedrįso augti arba jiems tiesiog nebuvo vietos, laidojo absoliuti kapų tyla.

Staiga neįprastos šviesos blyksnis perdūrė miglotą tinklą. Po to sekė visas šviesos spindulys, besismelkiantis žemyn švelniais aukso klodais. Kaip koks dieviškas nušvitimas, jis naikino šešėlius, pašalino niūrumą ir užliejo ertmes, kuriose prieš tai tvyrojo rūkas. Kaip niekad aiškiai, garsus paukščių čiulbėjimas sutrikdė tylą būtent tada, kai girią užliejo šviesa.

Eidama per gumbuotą žemės patalą, Ravena žavėjosi pirmaisiais ryto drugeliais. Jų maži virpantys sparneliai sukiojosi ore tarsi švelniai banguojantis šilkas. Dvelkiantis vėjas į visas puses nešiojo saldų gėlių kvapą, o ausis pagavo skardus upelio šniokštimas. Mergaitė jau matė jį pro tankius lapų nėrinius, o kai šakos pagaliau prasiskyrė, išvydo tiesiai į ežerą tekančią guvią jo srovę. Jis atrodė tarsi poliruotas sidabro veidrodis su baltomis lėtai besisukančiomis rūko draiskanomis paviršiuje. Apaugusius samanų pagalvėmis ežero kraštus supo įvairių dydžių ir formų akmenys, o vandeniui juos plaunant girdėjosi aiškus gurgėjimas.

Norėdama pailsėti, Ravena nusiėmė nuo pečių kuprinę ir įsitaisė šalia didžiulio akmens, atremdama galvą į samanų pagalvę. Užmerkusi akis, ji leido sąmonei tekėti kaip srautui ir nuklysti į šią begalinę ramybę. Bent trumpam norėjo atsiriboti nuo realybės, pamiršti viską, kas pastaruoju metu slėgė jos pečius. Bet tuojau pat skrandis priminė apie pusryčius. Mergaitė prisitraukė kuprinę ir prasegusi žvilgtelėjo į vidų. Didžiulis džiovintos mėsos gabalas tik dar labiau sužadino apetitą, tad nelaukdama čiupo abiem rankomis ir suleido į jį dantis. Deja, mėgautis valgiu tiek, kiek norėjo, ji negalėjo, nes nežinojo, kiek dar laiko teks eiti, kol pasieks Šmėklų pelkę, turėjo atsargas taupyti, kitaip liks visai be maisto.

Giliai atsidususi, Ravena pakilo ir nukreipė akis į dangų. Neptūnas ne kartą pasakojo jai apie Gordoną, netgi pažadėjo su juo supažindinti. Ir nors ji dar niekada nebuvo jo mačiusi, jau žinojo, kad jis geras žmogus, troško kuo greičiau pasiekti jo namus ir pagaliau užbaigti šią varginančią misiją.

Nė nepajuto, kaip kojos ėmė nešti ją tolyn giria, tačiau šį kartą stengėsi susikoncentruoti ne į aplinkos grožį, juk tam neturėjo laiko, o kelias į priekį atrodė praeinamas vis sunkiau, kuo toliau ėjo, tuo medžių tinklas darėsi tankesnis, daugybė į lianas panašių augalų klojo žemę ir kaip virvės rangėsi tarp šakų, mergaitei net teko panaudoti durklus, kad kapodama juos prasibrautų į priekį. Kurį laiką tai darydama ji svarstė, ar tik ne be reikalo taip vargsta, galbūt Šmėklų pelkė visai ne toje pusėje, nors buvo įsitikinusi, kad visą laiką keliavo į Šiaurę. Bet tada pastebėjo, jog medžiai po truputį retėja. Eiti per samanotą kilimą buvo vis lengviau, vijokliai jau nebesipainiojo tarp kojų ir netalžė veido, o netrukus nebeliko ir samanų, tik aukšta šviesi žolė.

Ir štai, pagaliau medžiams visai išretėjus, Ravena išėjo į daug atviresnę vietą. Norėdama atsikvėpti, ji sulėtino žingsnį ir paslėpė durklus makštyse. Oras dabar buvo žymiai šiltesnis, tad teko nusivilkti paltą, be jo galėjo laisviau judėti. Vis dėlto, jautėsi šiek tiek keistai, nes prieš tai, kai dar nebuvo perėjusi Šviesos stulpo, vaikščiojo storu sniego sluoksniu apklotomis apylinkėmis, bet tuo pačiu džiaugėsi, kad bent kuriam laikui atsiribojo nuo žiemos ne tik savo širdyje.

Kurį laiką paėjėjusi beveik tuščia laukyme, mergaitė tolumoje išvydo žaliuojančias medžių viršūnes. Kuo arčiau jų buvo, tuo labiau nujautė, kad pelkė būtent ten. Oras netrukus prisipildė drėgmės ir puvėsių kvapo, kurį jos link atnešė vėjas. Negalėdama patikėti, kad pavyko, Ravena džiūgaudama visu greičiu nuskuodė tolyn. Tačiau džiaugsmą netrukus pakeitė nusivylimas. Kuo arčiau pelkės ji buvo, tuo aiškiau galėjo suprasti, jog nebus taip paprasta, kaip iš pradžių manė. Mergaitė tikėjosi, kad pelkė negili ir galės ją tiesiog perbristi arba susirasti seklesnę vietą, bet šioji atrodė visai ne taip. Jos giliuose tamsiuose vandenyse, tarsi eilėmis susmaigstyti stori stiebai, mirko šakomis vieni su kitais susikibę kiparisai. Kitoje pusėje matėsi daugiau žalumos, iš vandens kyšojo vietomis pageltę žolių kuokštai, bet vandenyje vis tiek buvo žymiai per gilu, kad pavyktų praeiti nepanirus visu kūnu. Ravena dar tikėjosi, kad koks nors kelias bus toliau, tad ėjo pelkės pakraščiu, bet visur atrodė taip pat gilu. Nejaugi jai teks visą laiką plaukti, kol pasieks kitą pusę? Tai buvo visiškai neįmanoma, jau greičiau sušaltų ir mirtų nuo išsekimo, juk pelkė tokia milžiniška, tarytum bekraštė.

Netekusi vilties Ravena susmuko ant kranto, jos pečiai virpėjo. Viskas, kelionė tuo ir pasibaigė, ką galėjo daryti, tai apsisukti ir grįžti atgal. Bet kas tada? Kur jai apsistoti? Ir kaip išvaduoti Tasdaro nelaisvėn pakliuvusius artimuosius? Niekas negalėjo padėti, tik Gordonas, bet pas jį nukakti niekada nepavyks. Galbūt ji dar galėtų susisiekti su savo mama, kuri tikrai žinojo, kur yra Tamsos Karalystė, bet negalėjo pas ją teleportuotis, o ir nežinojo, kada tiksliai grįš visos jos galios, galbūt teks laukti visą amžinybę. Dabar mergaitė gailėjosi, kad taip skubėjo atlikti savo užduotį, jog pamiršo, kokia iš tiesų ji gali būti sunki, ir nepriėmė pagalbos iš Zairos ir jos vyro, kuris greičiausiai būtų nugabenęs ją pas Gordoną kokiu nors lengvesniu būdu. O gal dar ne per vėlu grįžti?

Nors kojos buvo tarsi guminės, Ravena iš lėto pakilo ir pažvelgė Pietų pusėn. Ne, ji negalėjo grįžti atgal, kai taip toli nuėjo. Viena išeitis dar buvo, ji galėjo pasidaryti sau plaustą, su kuriuo perplauktų gilius vandenis, juk su savimi turėjo durklus, kurių pagalba galėtų kapoti medieną. Vis dėlto, nuojauta kuždėjo, kad nebus lengva, bet pati sau viską pasunkino, dabar turės ir išsisukti, tereikėjo susirasti plonesnius medžius, kad būtų lengviau juos kapoti.

Paslėpusi savo kuprinę ir paltą tankiuose krūmuose, mergaitė nuėjo pelkės pakraščiu, nenorėdama per daug nuklysti. Kelias valandas užėmė vien medienos paieškos, nes medžių čia nebuvo labai daug, nebent kelis kilometrus grįžtų atgal į girią, ko ji visai netroško. Vienoje vietoje, palei pat pelkės kraštą, ji rado surūdijusią valtį ir jau tikėjosi, kad galės ją panaudoti, bet valtis buvo tokia sunki, kad niekaip neįstengė jos išjudinti ir galiausiai pasidavė. Tačiau paieškų nenutraukė, jokiu būdu negalėjo sustoti. Ir vėl juto alkį, tad spėliojo, jog artėjo pietų metas.

Staiga tolumoje Ravena išvydo ryškėjančius medžius ir tarsi atgavusi visas jėgas nubėgo jų pusėn. Jos nuostabai, tai buvo ne šiaip medžiai, o tikrų tikriausi bambukai. Atsidūrusi tarp jų, mergaitė apsisuko aplink savo ašį, kojomis kliudydama pažeme augančius paparčius. Čia buvo taip įspūdingai žalia. Tiek daug žalios dar nebuvo tekę matyti, o svarbiausia, iš bambukų galės pasidaryti plaustą, juk juos turėtų būti lengviau nukirsti nei medžius, jie ne tokie stori.

Deja, vos pabandžiusi su durklais juos nukapoti, Ravena suprato, kad lengva vis dėlto nebus. Jaunesni ir plonesni bambukai neatrodė labai patikimi, o storesni reikalavo daugiau jėgų kirtimui. Mergaitė tik dar labiau nusivylė nei prieš tai, žinojo, kad gamindama plaustą užtruktų net kelias dienas, bet netikėtai galvą aplankė nauja idėja. Jai net nereikės durklų, kad nukirstų bambukus, galėjo panaudoti savo galias, o tiksliau – ugnį, smogdama ją kaip botagą. Kažką panašaus ji darė gelbėdamasi nuo vilkų Mirties girioje, neturėtų būti sunku, tik tektų saugotis, kad netyčia nesudegintų miško.

Atsistojusi šiek tiek atokiau, Ravena jau be jokių pastangų sukaupė ugnį rankoje ir staigiai užsimojo į medžius. Ilgas ugninis dryžis horizontaliai nusidriekė oru ir taip greitai nukirto bambukus, kad jie nė nespėjo užsiliepsnoti ir vienas po kito dunkstelėjo ant sausos žemės. Patenkinta rezultatu, mergaitė pakartojo judesius, norėdama prisikaupti daugiau bambukų, nors žinojo, kad jų neprireiks labai daug. Po to jai teko ilgą kelią grįžti atgal prie Šmėklų pelkės, pasikišus juos po pažastimis, o visų pakelti nepajėgė, tad teko grįžti antrą kartą ir parsinešti likusius.

Pabaigusi darbą, Ravena nusprendė trumpam pailsėti ir nužvelgė visus bambukus, sudėtus prie pelkės kranto. Kad pasidarytų plaustą, jai teks kažkuo juos surišti, bet prie pelkės augančius medžius supantys tvirti tarsi virvės vijokliai puikiai tam tiks. Atsargiai nupjovusi juos durklais, mergaitė grįžo ir pagaliau ėmėsi darbo. Iš pradžių ji sudėjo bambukus į vieną eilę, nuėmė nuo jų lapus ir apipjaustė, kad visi būtų vienodo ilgio, o du trumpesnius uždėjo skersai kraštuose kaip atramas, kurios turėtų geriau palaikyti plausto formą ir eitų jį aprišti. Dar kitą ji panaudojo stiebui, kurį įstatė plausto viduryje. Žinoma, negalėjo nepamiršti, kad turės irtis per beveik netekančius vandenis, tad paėmusi paskutinį bambuką vieną jo galą padalijo į keletą segmentų, taip sukurdama ilgą išlenktą irklą.

Taip beplušėdama Ravena nė nepajuto, kaip atėjo vakaras, suprato tik tada, kai dangus po truputį ėmė temti. Skaudėjo visus kojų ir rankų raumenis, todėl ji nusprendė, kad ši diena baigta, prieš kelionę reikėjo deramai pailsėti. Susiradusi gana uždarą vietą po milžiniško medžio šaknimis, kur jokie vėjai negalėjo patekti, ji pasidėjo kuprinę vietoj pagalvės ir apsiklojusi savo paltu iškart užmigo.