Į žemę nusileido pilnatis
Ir stebisi – visur tyla, ramybė.
Žmoneliai, po dienos darbų sumigę,
Nerūpi jiems nei praeitis, nei ateitis...

Sapnų žvaigždėtų gausiai apkerėti
Klajoja jie po tolimus kraštus...
O kai rytai ims švisti – atsibus
Ir vėl kils prie savų darbų iš lėto.

Kas gyvas, vėl krutės, plušės per dieną,
Skambės laukais ir juokas, ir daina
Ir raudos, ir lopšinės, ir malda...
Kol vėl visus nutildys mėnesiena.

Užburtas laiko ratas sukas darniai, 
Žmonės jame – tik laikini keleiviai...