Pagaliau. Pagaliau Ravenai pavyko pereiti Šviesos stulpą ir patekti į Šešėlių Karalystę. Ir nors siaubingai skaudėjo sužeistą koją, šlubčiodama ji patraukė tolyn. Deja, visai netrukus priešais ją stojo kokie šeši sargybiniai.

– Praleisime pro vartus tik tada, jei turi leidimą, vaike.

Mergaitė nieko nesuprantančiomis akimis nužvelgė ginkluotų kūnų sieną.

– Bet man reikia pas Gordoną. Jis šios Karalystės valdovas, ar ne?

– Ateik su savo tėvais, vienos nepraleisime.

– Bet aš labai skubu, – bandė juos įtikinti ji. – Tai be galo svarbu, be to, esu sužeista, argi galėčiau pridaryti kokios nors žalos?

– Toks įstatymas, vaike. Arba ateini su tėvų leidimu, arba nešdiniesi iš čia, kol neįgrūdome tavęs į belangę.

Ravena susiraukė. Jis ne tik buvo nemalonus žodžiais, bet ir išvaizda, plius, atrodė toks didelis prieš ją, kad pasidarė baisu. Ji žinojo, kad taip paprastai tų sargybinių atkalbėti nepavyks, o pabėgti irgi neatrodė įmanoma su sužeista koja. Vis dėlto, neturėjo kito pasirinkimo, kitaip niekada nepasieks savo tikslo, tad sukaupusi drąsą ir stengdamasi ignoruoti skausmą vikriai smuko į dešinę.

– Ei! – riktelėjo vienas. – Grįžk čia, tu sukta mergiote! Niekur nuo mūsų nepaspruksi!

Tačiau Ravena nesiklausė ir tik dar labiau paspartino tempą. Sargybiniai, matyt, neturėjo galių, nes nepradėjo laidyti į ją nei ugnies, nei magiškos psi, pasisekė, jei tik pavyks nuo jų nutolti. Net ir nežiūrėdama jų pusėn, ji žinojo, kad jie lipa jai ant kulnų, ne visi, žinoma, gal tik du iš šešių, kiti pasiliko saugoti vartus, kad pro juos nepraeitų tokie gudruoliai, kaip ji.

Mergaitė bėgo tolyn plačia alėja, iš abiejų pusių apsupta tankiais medžiais, kurie čia net nebuvo numetę lapų. Iš pradžių ji planavo bėgti į mišką, kad sargybiniai pamestų ją iš akių, bet aikštės gale išvydo daugybę vienoje vietoje susigrūdusių žmonių ir nusprendė įsimaišyti tarp jų. Kaip kulka ji šovė į priekį, užkliuvusi apvertė po kojomis besipainiojantį medinį kibirą su žuvimi, bet nepaisydama besiskundžiančių balsų yrėsi kuo giliau į minią. Sustojo tik tada, kai pajuto, jog pavojus nebegresia, ir sunkiai alsuodama apsidairė. Tik dabar suprato pakliuvusi į milžinišką turgavietę, kur stovėjo daugybė languotais audiniais apdengtų prekystalių, apkrautų įvairiausiais pirkiniais, nuo puodų ir keptuvių iki skaniausių dešrų ir kumpių. Žvelgiant į juos ir gardiems kvapams po truputį plūstant į plaučius net seilė nutįso, deja, ji visiškai neturėjo pinigų, kad ką nors nusipirktų, o jau praėjo daugiau nei para, kai nieko neturėjo burnoje. Žinoma, Ravena galėjo pasinaudoti tuo, kad yra vaikas, ir paprašyti išmaldos, gal koks geraširdis žmogus jos pasigailėtų, bet jai buvo gėda apie tai pagalvoti, o ką jau kalbėti, kad galbūt galėtų ką nors nugvelbti?

– Štai kur tu! – staiga prižadino ją iš minčių balsas.

Mergaitė nė aiktelėti nespėjo, kai tvirta sargybinio ranka sugriebė ją už žasto ir tuoj pat ėmė tempti ten, iš kur ji atėjo.

– Paleisk, aš nieko nepadariau! – bandydama ištrūkti suriko ji, ir nors aplinkui vis dar grūdosi daugybė žmonių, nė vienas nekreipė dėmesio, visi tiesiog traukėsi iš kelio. Greičiausiai tai matyti jiems buvo įprasta, ji ne pirma ir ne paskutinė, bandžiusi prasmukti pro vartus be leidimo. Apėmė tik dar didesnė neviltis, ji jau pamanė, kad viskas, tuoj bus išmesta atgal į Mirties girią, o net negalėjo naudotis savo galiomis, nes buvo per daug pavargusi, bet sargybinį sustabdęs griežtas moteriškas balsas privertė ją aiktelėti iš nuostabos.

– Atleiskite, gal galite paleisti mano dukterį?

– Ji jūsų dukra? – kiek suabejojęs kreipėsi į priešais juos stovinčią moterį sargybinis. – Tuomet kodėl išleidote ją vieną į Mirties girią?

– Neišleidau, ji pati ten nuėjo, norėdama aplankyti savo tėvą.

– Štai, ta nedorėlė jūsų, – vyras grubiai stumtelėjo mergaitę, kad ji vos nesuklupo, bet šiaip ne taip išsilaikė ant kojų. – O dar primelavo, kad reikia pas valdovą, ar galite tuo patikėti? Siūlyčiau atidžiau ją prižiūrėti, ne mūsų darbas gaudyti jūsų vaikėzus.

Ir apsisukęs skubiai nuėjo alėja. Ravena susigėdusi nejudėjo iš vietos ir net nepažvelgė į ją išgelbėjusią moterį. Visų pirma nežinojo, kaip jai atsidėkoti, o antra – buvo tokia sumišusi dėl to, ką ji padarė, kad nesugebėjo pratarti nė žodžio.

– Tu tikriausiai ne vietinė, – švelniu balsu prakalbo moteris. – Atsiprašau už sargybinius, jie tik atlieka savo darbą ir kartais gali persistengti. Gal tau reikia pagalbos?

Tačiau mergaitė taip nieko ir nespėjo atsakyti, vos žengė žingsnį ir aptemo akyse, o kai prabudo, suprato esanti kažkokioje patalpoje. Iš pradžių apėmė panika, kad galbūt ją pačiupo sargybiniai ir uždarė į belangę, bet tada prisiminė moterį, kuri ją išgelbėjo, ir stengdamasi nurimti apsidairė. Kambarys, kuriame buvo, atrodė visai nedidelis, greičiausiai skirtas vaikui, nes sienas puošė įvairūs spalvoti piešiniai. Tai išdavė ir žaislai bei vaikiškos knygos lentynose.

Prisiminusi, kad prarado sąmonę, Ravena taukštelėjo sau per kaktą, negalėdama patikėti, kad taip paprastai pasidavė silpnumui ir nuovargiui. Tuo metu girgžtelėjo durys ir pakėlusi galvą ji pažvelgė į vidun įeinančią moterį.

– Matau, kad jau pabudai, – šypsojosi ji. – O tau labai skauda?

– Kodėl jūs man padėjote? – ignoruodama klausimą slogiai prakalbo Ravena, kai malonioji moteris traukė nuo jos antklodę, norėdama geriau apžiūrėti žaizdą.

– Argi aš panaši į pabaisą? – nusijuokė šioji. – Tiesiog dariau tai, ką privalėjau. O dabar leisk man tave išgydyti.

– Jūs turite galių?

– Žinoma. Šešėlių Karalystėje lygiai taip pat, kaip ir Žemėje, pilna visokio plauko žmonių, o ypač Ypatingųjų. Esame neatskiriama pasaulio dalis, taip pat jaučiu, kad tu turi magiškos energijos, vadinasi, esi viena mūsų.

– Taip, esu, – linktelėjo ji.

– Tuomet kodėl nepasinaudojai savo galiomis, kad pabėgtum nuo sargybinių?

– Aš... – Ravena akimirką suabejojo, ar tikrai sakyti tiesą, bet nepažįstamoji jai norėjo tik padėti, tad meluoti nebuvo verta. – Kurį laiką negalėjau naudotis savo galiomis, nes buvau panirusi į depresiją. Dabar jos po truputį grįžta, bet vis dar negaliu jomis naudotis visu pajėgumu ir per trumpą laiką išnaudoju labai daug magiškos energijos, ko įprastai neturėtų būti.

– Nesijaudink, viskas turėtų būti gerai, visuomet taip nutinka, kai nukrypsti nuo pusiausvyros ir imi abejoti savimi, – guodė ją moteris. – Beje, kuo tu vardu?

– Ravena, – mergaitė nejaukiai pasimuistė, kai ji vis dar apžiūrinėjo žaizdą.

– Malonu susipažinti, aš esu Zaira, – maloniai šypsojosi nepažįstamoji, bet netrukus jos veidas surimtėjo. – Tas padaras neblogai grybštelėjo tau koją, ar ne?

– Jūs žinote apie Ževodano žvėrį?

– Žinau, ne kartą buvo tekę lankytis Mirties girioje.

– Tuomet žinote, kad jis ten ne vienas, tiesa?

– Nežinau, iš kur tie padarai lenda, bet nenorėčiau su jais susidurti dar kartą, – sunkiai atsiduso Zaira. – Bet dabar geriau nekalbėkime tokiomis nemaloniomis temomis ir kol dar neįsimetė infekcija pasirūpinkime tavo žaizdomis.

Ravena tik linktelėjo, stebėdama, kaip moteris palinko dar arčiau jos kojos. Ją žavėjo lygios pilkos plaukų sruogos, krentančios ant vis dar jaunai atrodančio Zairos veido ir šviesiai rudų, pusiau primerktų tyrinėjančių akių. Bežiūrėdama į ją, mergaitė mąstė, ar ji žinotų, kur rasti žynį Gordoną, juk taip pat, kaip ir jis, gyveno Šešėlių Karalystėje.

– Užsimerk ir atsipalaiduok, – paliepė jai Zaira. – Jau visai netrukus pasijusi geriau.

Ravena pakluso, ir vėl atsakydama linktelėjimu. Po kelių sekundžių iš moters rankų pasklido švelni melsva šviesa ir po truputį apgaubė sužeistą koją. Pasikeitimus mergaitė pajuto beveik iš karto, ir vis dėlto jautėsi nusivylusi, kad negalėjo išsigydyti pati, nors turėjo lygiai tokią pačią galią. O dabar tik gaišino laiką, jeigu ne ta jos depresija, tikriausiai jau būtų pasiekusi savo kelionės tikslą.

– Na štai, tavo koja visiškai sveika, – pagaliau atsitraukdama šyptelėjo Zaira. – Gali atsikelti ir pasivaikščioti, pažiūrėsime, ar neskauda, nors jokių lūžių neaptikau ir viskas turėtų būti gerai.

Ravena palengva atsisėdo ir nuleidusi kojas per lovos kraštą šiek tiek neryžtingai pakilo, o kadangi nepajuto jokio skausmo, jau daug drąsiau žengė per senas medines grindis.

– Nieko neskauda. Aš nieko nejaučiu, – apsidžiaugė ji. – Dėkoju, kad buvote tokia gera ir man padėjote.

Zaira pamaloninta nusišypsojo.

– Ką gi, kadangi dabar jautiesi geriau, gal norėtum kartu su manimi papietauti?

Ravena staiga nusiminusi prikando lūpą. Atrodė, kad praėjo visa amžinybė, kai kažką valgė, o ypač su artimaisiais. Negana to, kad negalėjo grįžti į Azryatą ir susitaikyti su savo mama, prarado Liną ir Agnesę, su kuriomis praleido bene visą savo gyvenimą.

– Kas nors negerai? – pastebėjusi jos sunerimusį veidą prakalbo Zaira.

– Ne, nieko, – papurtė galvą mergaitė. – Aš tikrai labai alkana, bet... privalau paskubėti, kad atlikčiau man labai svarbią užduotį.

– Suprantu. Jeigu nori, galime apie tai pasikalbėti prie stalo.

Moteris pakilo nuo lovos ir beveik be garso, mat mūvėjo minkštas pūkines šlepetes, priėjo prie durų, modama ranka Ravenai sekti iš paskos. Jos perėjo siaurą tamsų koridoriuką ir visai netrukus atsidūrė nedidelėje virtuvėje. Mergaitė įsitaisė prie stalo, o Zaira papilstė po puodelį sriubos ir prisėdo šalia.

– Ar galiu jūsų kai ko paklausti? – staiga prabilo Ravena.

– Žinoma, gali drąsiai klausti bet ko.

– Jeigu jūs gyvenate Šešėlių Karalystėje, turėtumėte žinoti, kur gyvena jos valdovas, ar ne?

– Vadinasi, tau iš tikrųjų reikia pas Gordoną? – kiek nustebo ji.

– Taip, tik jo dėka man pavyks įvykdyti tai, dėl ko čia atvykau. Neturiu laiko smulkmenoms, bet mano tėvas yra Tasdaras, o be Gordono nerasčiau būdo, kaip galėčiau jį įveikti, nors dar tiksliai nežinau, ar tai susiję su mano tėvu.

– Deja, kur tiksliai gyvena Gordonas pasakyti negaliu, niekada nesu ten buvusi ir negalėčiau tavęs teleportuoti, – giliai atsiduso Zaira. – Bet žinau, kokiame jis mieste. Kelias iki ten gana toli, palikusi mano namus visą laiką turėtum eiti į Šiaurę. Už Šmėklų pelkės yra Adarlano miestas, kuriame ir gyvena Gordonas. Jeigu į Šešėlių Karalystę būtum ėjusi pro vartus, esančius kitoje pusėje, tada iškart būtum atsidūrusi Adarlane, bet tikriausiai šito nežinojai, tiesa?

– Taip, tiesa, – linktelėjo mergaitė.

– Šiuo atveju kelionė nebūtų tokia jau paprasta, Šmėklų pelkė yra labai pavojinga vieta, galbūt užtruktum ne vieną dieną, kol ją praeitum.

– Ir kuo ji tokia ypatinga?

– Negaliu tiksliai pasakyti. Kadangi Amžinybės miestą nuo Adarlano skiria toks pavojingas kelias, pati niekada nesu ten buvusi, bet žmonės kalba, kad po pelkę pasklidęs rūkas sukelia haliucinacijas. Ir tai dar ne viskas, Šmėklų pelkė ne be reikalo taip vadinama, vykstant Pirmajam Visatų karui joje žuvo daugybė karių ir jų šmėklos dabar klaidžioja pelkėje.

– Kaip šiurpu, – nusipurtė Ravena. – Bet aš vis tiek privalau eiti.

– Ar tu tikra? Gal palaukti vakaro, kol iš darbo grįš mano vyras? Jis pažįsta Gordoną, galbūt galėtų tau kaip nors padėti?

– Bet aš negaliu taip ilgai laukti, nebent jis moka teleportuotis ir galėtų iškart perkelti mane pas Gordoną.

– Ne, deja, teleportuotis jis nemoka, tad tektų ieškoti kitokių būdų.

– Tada aš keliausiu viena, – šiek tiek nusivylusi mergaitė baigė valgyti paskutinius sriubos lašelius. – Bet galite dėl manęs nė kiek nesijaudinti, dalis mano galių jau grįžo, tad manau, kad prireikus galėsiu apsiginti, juk pavyko praeiti Mirties girią. Be to, nenoriu, kad kas nors kitas per mane nukentėtų.

Ravenos balsas nuskambėjo įtikinamai ir Zaira supratingai linktelėjo.

– O tu jau keliausi dabar?

– Taip, privalau paskubėti, kol manęs nesusekė tėvas, – kildama nuo kėdės paaiškino ji.

– Palauk, kol dar neišėjai, norėčiau tau kai ką duoti.

Moteris apsisuko ir netrukus pranyko už durų. Mergaitė neturėjo žalio supratimo, ką ji norėjo duoti, tad tik laukė. O Zaira užtruko ilgiau, nei ji tikėjosi, ir tik tada, kai grįžo su kuprine, suprato kodėl.

– Štai, kelionėje tau prireiks maisto, įdėjau duonos, sūrio, džiovintos mėsos ir atsigerti. Manau, turėtų užtekti.

– Ačiū, kad ir vėl man padedate, – paimdama kuprinę nuraudo Ravena. – Jeigu man pasiseks įvykdyti savo užduotį, būtinai jus aplankysiu.

– Žinoma, kada tik nori. O dabar sėkmės kelionėje.

Vis dėkodama savo gelbėtojai, mergaitė išėjo į koridorių ir susirado savo paltą, o kai jau buvo galutinai pasiruošusi, Zaira išlydėjo ją pro laukujes duris.