Pastebėjai? Atodrėkis gruodyje tyliai gerias į dirvą,
Gyvais kliokesiais negurgėdamas,
Rūkui tvyrant ore, pumpurų net šuva neužuodžia.
Orientyrų tiek maža,
Jog klaidžiot savy nebe gėda.
Kaip ir baimėms, maldoms ima stigti nuzulintų žodžių.
Stagarai, trupiniai...
Susivertum visus juos ant spindulio,
Bet nespėji pagaut
Per kačergą jei saulė bekyla.
Nematai, kur eini,
Ir todėl savo esmę sumindai,
Nes tris ordinus skubantiems duoda -
Kuprą, dusulį, kylą.
Tuoj užneš, uždangstys ant likučių
Naujausią drobulę,
Tuoj patižęs dirvonas vaidins,
Kad jis liko negėręs.
Lauk kertėj be langų
Išsiilgtojo spindulio siūlo,
Nes atodrėkis gruody - klastingas miražas, ne gėris.
Ak, viltis?..
Ji lyg kūdikį migdo tave be lopšinės,
Gruodžio vandeniu tirpsmo
Nei kūno, nei sielos švariai nenuplovusi.
Atiduotum karūną ir priedo dar dvarą
Už žinią,
Kad, kai oras pakvips pumpurais,
Tu pakilsi dar kartą iš lovos.