kai akys paliesdavo manosios dangų
jame aš matydavau grožį
išjausdavau jį visa savo širdim
sunku tai nupasakot žodžiais.

kai nakty aš stebėdavau šviečiant mėnulį
ir blyksinčias ryškias žvaigždes
širdyje man užgimdavo noras
pakilt, apkabint jas visas.

bet užaugau, išblėso tyrieji jausmai
tik žemiškos bėdos beliko
kodėl taip išėjo?.. kodėl susiklostė?..
už ką gi man šitaip nutiko?

kai pasimetu aš jausmų audroje
prieglobstis lieka tik raidės
aš viliuos, kažkada ateis valanda
ištarsiu – galiausiai tai baigės.