Devintas skyrius. Rėja

Ravena visu greičiu skuodė tolyn. Nors buvo siaubingai pavargusi, o sniegas degino ir taip jau sustirusias pėdas, vis gręžiojosi atgal tikrinti, ar nesiveja Rodžeris. Visiškoje tamsoje jo nesimatė, bet turėjo būti labai atsargi, galbūt sustojusi bent minutei padarytų milžinišką klaidą ir būtų pričiupta.

Mergaitė bėgo nė pati nežinodama kur, Krištolo rūmuose apsistoti tikrai negalėjo, tai turbūt buvo vieta, kur Rodžeris jos ieškotų pirmiausia. Be to, kartą su Neptūnu jie jau padarė klaidą, ir kas iš to išėjo? Melburnas pagrobė jos draugą, o ji privalėjo keliauti viena ieškoti mamos. Tačiau kažkur apsistoti vis dėlto privalėjo, kitaip mirtinai sušals, juk nespėjo nusigriebti nei batų, nei striukės. Pala, bet viena vieta tikrai buvo, ji galėjo apsistoti namelyje, kuriame laikinai gyveno su Neptūnu, prieš jiems keliaujant į Senuosius Atakanos požemius, kaip tik dabar bėgo jo pusėn.

Plaučius draskė šaltas nakties oras, vėjas veržėsi pro ploną rūbelį ir talžė kiekvieną kūno lopinėlį, bet Ravena negalėjo pasiduoti. Tik ne dabar. Bebėgdama ji jau matė artėjančius namelius ir jos širdis suspurdėjo iš džiaugsmo. Dar keletas metrų, ir vikriai peršoko tvorą, puolė prie durų ir paklibino rankeną. Žinoma, buvo užrakintos, o jai reikėjo kuo skubiau patekti į vidų. Galvodama, ką daryti, mergaitė susigūžė prie slenksčio, atrodė, kad tuoj pravirks, bet stengdamasi tvardytis apėjo aplink namą. Visi langai buvo sandariai uždaryti ir užrakinti iš vidaus, o daužti jų nenorėjo. Visų pirma dėl to, kad aplinkiniuose namuose gyveno žmonės, o antra – jei išdauš langą, į vidų pateks šaltis.

Desperatiškai siekdama šilumos, Ravena ieškojo bent menkiausio plyšelio, pro kurį galėtų prasmukti į vidų, ir visai netrukus įėjimą aptiko. Jis buvo apsnigtas, bet atpažino, kad tai rūsio durys, lygiai tokios pat buvo ir prie jos namų. Nelaukdama ji nubraukė sniegą ir už jo rado didelę aprūdijusią spyną, kuri šiuo metu ir kėlė daugiausiai problemų. Kaipgi ją nudaužti, nesukeliant garso? Nors gal ir turėjo vieną būdą – galėjo ją nuimti, panaudojusi ugnies galią, net jei ji buvo dar gana silpna.

Stengdamasi susikaupti, Ravena ištiesė delnus virš spynos ir užsimerkė. Stiprus vėjas žėrė jai į veidą sniegą ir jau atrodė, kad nieko neišeis, bet tada mergaitė pajuto sklindančią šilumą ir pramerkusi akis išvydo nedidelę liepsnelę. Metalą įveikti nebuvo lengva, bet ignoruodama vis labiau šąlančius kojų pirštus ji nepasidavė. Galiausiai spyna pokštelėjo ir sutrupėjo. Negaišdama mergaitė atvožė sunkias metalines duris ir pažvelgė žemyn. Iš ten dvelkė ne ką mažesnis šaltis, bet tikėjosi, kad iš rūsio bus dar vienas įėjimas, vedantis į namo vidų, galėtų pasišildyti prie židinio.

Tokia viliojanti mintis ragino paskubėti, ir Ravena ėmė leistis kopėtėlėmis žemyn. Visai netrukus jos pėdos pajuto ledinį betoną. Apačioje buvo taip tamsu, jog nieko nesimatė, bet patraukusi už virvutės mergaitė įjungė šviesą. Rūsys buvo beveik tuščias, viename kampe stovėjo dvi plačios lentynos su senais, voratinkliais apraizgytais vyno buteliais, o visai prie pat jų aiškiai matėsi laiptai aukštyn. Viską pamiršusi, Ravena visu greičiu nuskuodė į viršų. Jos laimei, durys buvo atrakintos, tad smuko vidun. Dabar tereikėjo spintoje paieškoti drabužių ar šiltų antklodžių ir užsikurti taip išsvajotą židinį.

Namas buvo jau kurį laiką nenaudojamas, Neptūnas jį įsigijo tik tam, kad jie laikinai turėtų kur gyventi, neplanavo jo nei remontuoti, nei parduoti, o keletą daiktų ir baldų jis atgabeno iš Krištolo rūmų, tarp jų ir patalynę, į kurią mergaitė dabar ir susisupo. Visas kūnas tirtėte tirtėjo, Ravena trynė rankomis pėdas ir rankas, ir tik tada, kai pasijuto geriau, nusprendė pagaliau įžiebti ugnį. Deja, židinio nebuvo kuo pakūrenti, tad teko plėšyti laikraščius ir senas pageltusias knygas. Ravena mėgo skaityti, jai buvo labai gaila, bet neturėjo kito pasirinkimo, o po kelių minučių kambarį užliejo švelni liepsnos šviesa. Mergaitė įsitaisė ant kilimo. Buvo gera justi, kaip pamažu kūną vėl užplūsta šiluma, tačiau ramybės nedavė begalės minčių. Ji niekaip negalėjo suprasti, kodėl Rodžeris ją gaudė ir kas nutiko Linai ir Agnesei. Nejaugi jas pagrobė ir kažkur uždarė? Bet kas tada? Ką jis su jomis padarė?

Kad ir kaip mergaitė stengėsi suprasti, niekaip nepavyko, o augantis nerimas ir tai, kad nieko negalėjo padaryti, dar labiau ją gniuždė. O jeigu daugiau niekada jų nebepamatys? Jeigu jos guli kur nors nebegyvos? Ne, Ravena papurtė galvą, negalėjo apie tai galvoti, Lina buvo stipri, greičiausiai apgynė Agnesę, o rytoj abi ateis jos pasiimti ir jos pabėgs toli toli...

Žvelgdama į ugnį, mergaitė ilgai negalėjo apleisti minties, kaip sugebėjo prieš Rodžerį panaudoti mėlyną ugnį. Tikriausiai dėl to, kad buvo labai išsigandusi, kai didžiulė jo figūra stojo tiesiai priešais ją. Nebuvo tikra, ar galėtų tą ugnį iškviesti ramybės būsenoje, bet vis dėlto pabandė. Deja, delne pūptelėjo tik raudona, tačiau ji pastebėjo, kad šiek tiek didesnė nei prieš tai, o tai reiškė, kad galbūt visai netrukus atgaus visas savo galias.

Sunkiai atsidususi, Ravena pažvelgė pro langą, bet pro jį tematė tik baltą sniego audrą, besimaišančią su nakties tamsa, iki ryto tikrai negalės niekur eiti, o ir nesiruošė, vis tiek neturėtų kur. Net suspaudė širdį prisiminus, kad galbūt nei Lina, nei Agnesė nesugebėjo išvengti grėsmės ir jai teks būti čia visiškai vienai. O už poros dienų jau bus Kalėdos... Mergaitė pažadėjo, kad aplankys Anetę, susipažins su jos tėvais ir apsikeis dovanomis, tačiau to padaryti negalės, net nebuvo nupirkusi dovanos. Ak, ji buvo tokia alkana, dabar atiduotų viską, kad galėtų kartu su artimaisiais praleisti vakarus jaukiuose namuose, valgydama imbierinius sausainius, keptus kaštonus ir...

Tarsi kažką prisiminusi, Ravena pašoko iš vietos. Per Kalėdas Lina su Rodžeriu mėgdavo gerti karštą vyną, mat jis padeda sušilti ir atsipalaiduoti. Jai dar nebuvo tekę to gėrimo ragauti, nes Lina aiškino, kad ji dar per jauna, bet dėl išlikimo galėtų pabandyti, ar ne? Rūsyje juk matė ne vieną butelį, o vynas galėjo išsilaikyti tikrai labai ilgai. Mergaitė dar šiek tiek abejojo, ar vertėtų, bet galiausiai nusprendė, kad nieko blogo būtų tiesiog pabandyti, ir tuoj pat nupėdino į koridorių. Vos vos girgžtelėjo atidaromos rūsio durys, šaltomis grindimis čiuožtelėjo ilga pūkinė antklodė. Netrukus ji sustojo ir nužvelgė lentynas. Visi vyno buteliai atrodė vienodi, tad čiupo bet kurį ir nenorėdama nušalti pėdų smuko vidun. Butelis, žinoma, buvo tarsi ką tik ištrauktas iš šaldytuvo, bet nesibaimino, virtuvėje matė keletą puodų, galės be problemų vyną pasišildyti. Net pačiai atrodė keista, kad turės tai daryti – elgtis kaip suaugusi, bet nebuvo kito pasirinkimo, juk tai darė ne iš smalsumo, o tam, kad padėtų sau, tiesa?

Susiradusi virtuvėje prikaistuvį, peilį ir didelį varinį puodelį, Ravena grįžo prie židinio. Kurį laiką spoksojo į butelį galvodama, ar tikrai gerti jo turinį, galėtų tiesiog eiti į lovą, bet pasiryžusi pastvėrė peilį ir kurį laiką makalavusi kamštį pagaliau išgirdo negarsų poptelėjimą – kamštis sulindo į vidų. Ravena negaišdama pripylė tamsiai raudono skysčio į prikaistuvį ir pakišo jį po ugnimi, o po kelių minučių vynas jau buvo paruoštas gerti. Mergaitė pakėlė puodelį ir pirmiausia skysčiu suvilgė lūpas. Skonis jai nė kiek nepatiko, net susiraukė iš pasišlykštėjimo, nesuprasdama, kaip suaugusieji gali gerti tokią bjaurastį, tačiau stengdamasi ignoruoti skonį dideliais gurkšniais viską išgėrė. Maloni šiluma jos kūną užplūdo gana greitai, ir pasijutusi daug geriau Ravena pagaliau galėjo atsipalaiduoti. Užtraukusi naktines užuolaidas, ji nuėjo į lovą. Buvo siaubingai pavargusi.

Naktis praėjo ramiai. Mergaitė nė karto nepabudo, tik tada, kai jau buvo išaušęs rytas, ir pasitrynusi akis apsidairė po kambarį. Visi prisiminimai iškart iškilo atmintyje, kaip ruošėsi miegoti, bet pas ją atėjo Lina, norėdama kažką pasakyti, o paskui Rodžeris... tas jo žvilgsnis buvo toks šaltas, jog nukrėtė šiurpas, bet stengdamasi apie tai negalvoti ji pakilo iš patalo.

Saulė raibuliavo ir žibėjo seno namo languose ir netgi pro naktines užuolaidas skverbėsi į vidų. Ravena jas atitraukė, ir priešais ją atsivėrė žiemiškai nuostabi panorama. Už tvoros matėsi vingiuojantis siauras keliukas, kuriuo į kiemą galėdavo įvažiuoti automobiliai. Šalia jo stovėjo namas raudonu stogu, labai aiškiai matomu pro langą. Dešinėje driekėsi žvyruotas vieškelis, toliau – tuščios pievos, o už jų srauniai tekėjo Sidabrinio Sfinkso upė. Horizonte buvo matyti gūdus ir neįžengiamas miškas. Tolimas žvyrkelis vedė į miestą, kuriuo karštomis vasaros dienomis mergaitė nusigaudavo iki krautuvės dviračiu, kai į veidą plūsdavo gaivus ir šiltas vėjelis...

Tačiau dabar viskas buvo kitaip. Ravena turėjo nuspręsti, ką daryti toliau, juk negalės visą amžinybę čia slėptis. Bet kad galėtų išeiti, reikėjo apsirengti, o šiuose namuose nieko padoraus nebuvo, kas tiktų jai. Be to, net jei ir turėtų drabužius, kur jai reikėtų eiti? Ieškoti Linos ir Agnesės? Bet iš kur žinoti, kur jos šiuo metu yra?

Prisiminus Liną, mergaitė staiga pašoko iš vietos ir apsigobusi antklode nusileido laiptais į rūsį, o iš jo – tiesiai į lauką. Šiandien buvo daug šilčiau nei vakar, bet vis tiek turėjo paskubėti ir tuo pačiu saugotis, kad jos neužkluptų Rodžeris, galbūt jis taip ir liko namuose po to, kai jį sužeidė. Nuo tos minties jai net susuko vidurius. Būtų geriausia, jei jo ten nebūtų, tada nereikėtų slapčia įsmukti į vidų, kad pasiimtų viską, ko reikia.

Po ilgo ir varginančio bėgimo, Ravena pagaliau sustojo prie aukštos medinės tvoros ir pro vartelius žvilgtelėjo į kiemą. Pabandė viduje pajusti esybę, tačiau nieko. Arba Rodžerio nebuvo, arba jis labai gerai maskavo savo energiją. Vis dėlto, rizikuoti privalėjo, tad stengdamasi kuo tyliau perėjo kiemą ir žengė prie laukujų durų, spėliodama, ar prieš pabėgdama paliko jas atvertas. Bet jei Rodžeris būtų likęs viduje, argi nebūtų jų uždaręs?

Mergaitė lėtai žengė į koridorių ir apsidairė. Nieko nebuvo matyti, tad nusliūkino tolyn į virtuvę. Joje, žinoma, nieko nerado, tad patikrino svetainę, vonios kambarį ir užlipo į antrą aukštą. Visur buvo tuščia, bet tai nereiškė, kad saugu. Ravena puolė į savo kambarį ir tik dabar atkreipė dėmesį į tai, kaip jame viskas suvartyta, tarsi būtų praūžęs uraganas. Vis dėlto, tai rūpėjo mažiausiai, nusimetusi nuo pečių antklodę, ji plačiai pravėrė spintą, ieškodama šiltų drabužių, skubiai užsitempė kelnes, vilnonį megztinį ir kojines. Tuo metu jos žvilgsnis smigo į grindis, ant kurių gulėjo Linos paliktas raktelis. Būtent dėl jo Ravena ir grįžo namo, juk Lina negalėjo palikti to raktelio be reikalo, plius, norėjo jai kažką pasakyti. Greičiausiai Rodžeris žinojo ką, dėl to ją ir užpuolė...

Mergaitei suspaudė širdį, ji paslėpė raktą kišenėje ir jau norėjo leistis žemyn, kad pasiimtų paltą, bet staiga kažką išgirdo ir pastvėrusi savo durklus prigludo prie sienos. Apačioje girdėjosi aiškūs žingsniai, kad ir kas ten buvo, net nesistengė slėptis.

– Ravena, tu čia?! – garsiai pašaukė nepažįstamas balsas.

Ravena išsigandusi sustingo, bandydama atmintyje atkurti balso savininką. Tai, žinoma, nebuvo nei Rodžeris, nei Lina, o ir balsas skambėjo per daug vaikiškai. Jeigu tai būtų Agnesė, mergaitė būtų iškart atpažinusi.

– Ravena, išlįsk, neplanuoju tavęs skriausti, atvykau padėti.

Balsas skambėjo jau visai arti. Mergaitė stipriau suspaudė durklus ir šoko į tarpdurį, bet ją tuoj pat pasitiko ryškiai mėlynos akys ir ji aiktelėjusi atsitraukė.

– Kas tu? Ir iš kur žinai mano vardą? – stengdamasi kuo drąsiau paklausė.

– Paaiškinsiu vėliau, stenkis slėpti savo energiją, privalome kuo greičiau dingti iš čia.

Mergaitė atidžiai nužvelgė nepažįstamąją. Ji taip pat buvo dar tik vaikas, tik šiek tiek aukštesnė. Jos juodų plaukų bangos, kyšančios iš po kepurės, dengė kaklą ir dalį pečių.

– Grįžau čia tik trumpam, tikrai neplanavau pasilikti.

– Gerai, eikime kartu, žinau, kas tau nutiko.

Ravena kurį laiką galvojo, ar gali ja pasikliauti, bet jos veidas atrodė visiškai rimtas, nepavyko įžvelgti jokios klastos.

– Palauk, man dar reikia apsirengti, – galiausiai sutiko ji ir nubėgusi laiptais griebė batus ir paltą.

Netrukus mergaitės užrakino laukujes duris ir sparčiai patraukė keliu, atgal link to paties namelio, kur buvo įsikūrusi Ravena. Nors ji ir nesuprato, kas čia vyksta, nuojauta kuždėjo, kad ši mergaitė viską žinojo ne be reikalo.

– Atleisk, kad neprisistačiau, – prakalbo nepažįstamoji, kai jos jau buvo kiek nutolusios. – Mano vardas Rėja. Mane čia pasiuntė mama, Vyriausioji pranašė.

– Lorena? – išpūtė akis Ravena. – Ta pati Vyriausioji pranašė, apie kurią visi kalba?

– Taip, ta pati, išpranašavusi tavo likimą. Ji matė, kad Tasdaras pirmiausia užims Žemę, o po to kėsinsis ir į kitus pasaulius.

– Ir aš būsiu dėl visko kalta... – pridūrė Ravena ir nusiminusi sulėtino žingsnį. – O liko tiek nedaug, visa tai įvyks, kai man sukaks šešiolika metų...

– Nepamiršk, kad vis dar turime Azaros žiedą, tereikia surasti princesę Averiną, – priminė jai Rėja. – Bet dabar paskubėkime, yra svarbesnių dalykų nei tai, privalau kuo skubiau tau viską paaiškinti, kol Tasdaras nesuprato, kas vyksta. Žinau, kad vakar Rodžeris pagrobė Liną ir Agnesę. Jis tai padarė dėl to, kad to norėjo Tasdaras.

– Bet kam jam to norėti? Nei Lina, nei Agnesė nepadarė jam nieko blogo, ar ne?

– Taip, kol kas. Paklausyk, tai labai rimta, Lina norėjo tau viską paaiškinti, bet nespėjo pati.

– Tiesa, ji tikrai norėjo man kažką pasakyti, – prisiminusi ji išsitraukė iš kišenės raktelį. – Ir prieš tai spėjo duoti man štai ką.

Rėja šiek tiek nudžiugusi pažvelgė į ją.

– Bet juk tai nuostabu, galėsi netrukdoma jį panaudoti. Mano mama jį davė Linai, kad perduotų tau.

– Man? Kodėl būtent man?

– Todėl, kad to norėjo rakto savininkė, tikroji Agnesės mama, Eliza.

– Nejaugi? – negalėjo patikėti Ravena.

– Mes dabar nežinome, kur ji slepiasi, bet esmė ne tai. Tą raktą ji tau paliko ne be reikalo. Azryate yra jos kambarys, kuriame ji kažką paslėpė, ir tik panaudoję tą raktą sužinosime ką. Įdomiausia tai, kad Azryato šventykla buvo apgriauta Antrojo Visatų karo metu ir to kambario jau nebėra, bet mano mama rado išeitį – tau teks keliauti į praeitį.

Visą tą laiką, kol Rėja aiškino detales, Ravena įdėmiai klausėsi, bet tuo pačiu viskas jai atrodė keista ir tolima, lyg iš kokio sapno.

– Nepamesk, saugok šį raktą kaip savo akį, – tęsė Rėja. – Mes dar tiksliai nežinome, kaip patekti į praeitį, bet Elizai tai kažkada pavyko, todėl tu turi nuvykti į Šešėlių Karalystę pas Gordoną, galbūt jam pavyks rasti būdą.

Ravena tik linktelėjo.

– Atleisk, kad viską papasakojau būtent tokiu metu, – apgailestavo pašnekovė. – Bet privalome kuo skubiau išsiaiškinti, kas yra už tų durų, galbūt tai padės tau pakeisti Pranašystę arba net įveikti savo tėvą, todėl mano mama negali matyti tolimesnių vizijų. Be to, kuo greičiau tai padarysime, tuo mažesnė tikimybė, kad mūsų planus sužinos Tasdaras.

– Sakai, kad galbūt galėčiau pakeisti savo likimą? – susimąstė mergaitė. – Bet iš kur man žinoti, kad tame kambaryje yra kažkas, susijęs būtent su tuo?

– Sužinosi tik patikrinusi.

– Bet kaip man rasti Šešėlių Karalystę? – susirūpinusi paklausė Ravena.

– Vartai į ją yra Mirties girioje. Juos rasti neturėtų būti labai sunku, tereikia nusigauti prie Šviesos stulpo, kurį gali matyti tik Ypatingieji.

– Mirties girioje... – mįslingu balsu ištarė ji.

– Taip, ten, – tikino mergaitė. – Deja, pati niekada nesu buvusi Šešėlių Karalystėje, jeigu būčiau, lengvai galėčiau tave teleportuoti pas Gordoną.

– O negali paprašyti savo mamos?

– Galėčiau, bet... Tasdaras pagrobė ir ją, nes ji taip pat, kaip Lina, žino apie raktą. Be to, yra dar vienas dalykas – aš negaliu keliauti kartu su tavimi, nes Tasdaras turi krištolo rutulį ir gali pastebėti, kad manęs nėra namuose, o tada supras, kur išvykau.

– Suprantu, bet ar jis negalės pastebėti, kai keliausiu į Šešėlių Karalystę?

– Jis nežino, kad aš pasakiau tau tiesą, panaudojau burtus, kurie neleidžia matyti, ką mes dabar veikiame, todėl neturėtų tavęs stebėti, nes galvoja, kad slepiesi nuo Rodžerio, o ne nuo jo.

Ravena prikando lūpą, nepaliaujamai galvodama apie tai, ką papasakojo Rėja, dar kurį laiką spoksojo į raktelį, lyg netikėdama, kad jis egzistuoja, pavartė rankose ir atidžiai apžiūrėjo. Nejaugi toks menkas daiktelis gali atverti kelią į kažką, kas padėtų įveikti Tasdarą? O jeigu ne? Jeigu nukeliaus į praeitį be reikalo? Juk dar net nebuvo aišku, kas tiksliai yra už tų durų, ar verta rizikuoti? Be to, galbūt net nepavyks į tą praeitį persikelti, dar nebuvo jokio saugaus būdo. Net jei ir Eliza žinojo kažkokį slaptą, kaip tai išsiaiškinti jiems?

Daugybė neišsemiamų klausimų sukosi jos galvoje, bet Ravena nusprendė pabandyti, juk vis dėlto kalba ėjo apie jos tėvą, negalėjo nepasinaudoti proga, jeigu buvo šansas jį kaip nors pažaboti, tik turėjo mažytę problemą, kuri iš tiesų nebuvo tokia jau maža – ji vis dar negalėjo pilnai naudotis savo galiomis, nesugebėjo nei teleportuotis, nei išsikviesti psi, tik sukaupti dalelę ugnies, kuri tikrai nebus naudinga ištikus pavojui. O jeigu prireiks kautis? Nejaugi pasikliauti tik savo durklais?

Papurčiusi galvą, mergaitė grąžino raktelį atgal į kišenę. Ne, neverta dabar apie tai galvoti, ji ne viena, jai padės Gordonas.

– Gerai, aš rizikuosiu, – staiga prakalbo mergaitė. – Keliausiu pas Gordoną. Tik ką teks daryti dėl Linos, Agnesės ir tavo mamos? Kaip mes joms padėsime ištrūkti?

– Nesijaudink dėl to, tai padarysime vėliau, dabar svarbiausia kelionės tikslas, – Rėja nusiėmė nuo kaklo pakabutį ir ištiesė Ravenai. – Štai, turėdama jį, tu galėsi saugiai keliauti, man jis jau nebereikalingas, galiu tiesiog teleportuotis namo.

– Žinoma, – linktelėjo mergaitė, paimdama iš jos papuošalą. – Tai tu jau išvyksti?

– Taip. Apgailestauju dėl to, kaip viskas susiklostė ir kad negaliu tau padėti, tikiuosi, sėkmingai atliksi užduotį. Iki kito karto, dar kada nors susitiksime.

Ravena jau žiojosi atsisveikinti, bet mergaitė skubiai žengė atatupsta. Subangavo ilgo palto skvernai, ir iškart po to su vėju dingo ir pati Rėja.