Tasdaras sėdėjo savo įmantriame soste ir sunerimęs žiūrėjo į vaizdą už lango, nors už jo beveik nieko nesimatė, tik tamsoje nuo vėjo vos svyruojančios eglių viršūnės. Bet jam ir nerūpėjo, jo mintys klaidžiojo visai kituose pasauliuose. Tai, ką pamatė per krištolo rutulį, privertė jį ne tik susidomėti, bet ir sunerimti. Lina su Ravena planavo nuvykti pas Gordoną, kad galėtų išsiaiškinti, kaip nukeliauti į praeitį ir paimti kažką, kas galbūt pakenktų jam. Gal vertėtų užbėgti jiems už akių ir sunaikinti tą kambarį, kol Ravena į jį nepateko? Bet kaip tai padaryti? Eiti per Praeities vartus ir rizikuoti būti sunaikintam dievų? Ne, turėtų būti kitas būdas, juk Ravena su Lina būtent dėl to ir vyks pas Gordoną, kad išsiaiškintų. O tai ir buvo didžiausia problema, Tasdaras žinojo, kad nepavyktų taip paprastai sustabdyti Gordono, o juo labiau – nužudyti, nes jis buvo vienas iš stipriausių jo priešų, be to, dar ir gudrus.

– Ne, jam net neturėtų pavykti rasti to būdo... – tyliai sau ištarė Tasdaras. – Gordonas nėra toks sumanus, kad žinotų, kaip keliauti laiku, kitaip būtų seniai manimi atsikratęs.

– O jūs tikras, kad Ravenai išvis pavyks nusigauti į Šešėlių Karalystę? – staiga pasigirdo Gertrūdos balsas priešais.

Tasdaras patraukė žvilgsnį nuo lango ir išvydo ją lėtai einančią ryškiai raudonu kilimu. Tobulai prigludusi trumpa suknelė išryškino kiekvieną jos kūno išlinkimą.

– Ką norėjai tuo pasakyti? – gana rimtai paklausė jis.

– Atleiskite, bet kalbėjote su savimi, negalėjau nenugirsti, – nusilenkdama šyptelėjo ji. – Galėtumėte tiesiog pagrobti Raveną ir uždaryti ją požemiuose kartu su Lina ir Lorena, kurios vienintelės žino apie tą slaptą kambarį. Tada jos nesusisiektų su Gordonu, jis taip nieko ir nesužinotų ir nebandytų ieškoti būdo, kaip patekti į praeitį.

– Taip, galbūt... – linkčiojo Tasdaras. – Bet ką man su jomis daryti toliau?

– Nejaugi neakivaizdu? Raveną pasiliksite tvirtovėje kaip ir Rebeką, o Liną ir Loreną nužudysite.

– Ne, negaliu to padaryti, – pertraukė ją demonas. – Negaliu jų nužudyti.

– Bet... kodėl? – sutriko Gertrūda. – Argi nesate tas žiaurusis Tasdaras, kurio visi bijo? Kuris be gailesčio žudo?

– Tu nė kiek nesupranti mano padėties, ar ne? – jis pagaliau pakilo iš sosto ir atsistojo tiesiai priešais ją. – Lorenos negaliu žudyti, nes tik ji gali matyti ateitį, o man tai labai naudinga.

– Bet kaip Lina? Argi nesakėte, kad norite ja atsikratyti?

– Sakiau, bet ne viskas vyksta taip greitai, kaip tau atrodo. Noriu, kad ji dar pasikankintų, kad maldautų manęs užbaigti visas kančias, o tai puikiai galės padaryti šiuose požemiuose, kur bus stebima manęs kiaurą parą.

– Bet visa tai tik žaidimai, kam to reikia?

– Būtent, kad žaidimai, į kuriuos esi įsipainiojusi netgi tu, todėl tokiu būdu lengviausia tavimi pasinaudoti, supranti?

– O Ravena? Ką su ja darysite?

– Kaip paprasta parankinė, tu per daug klausinėji, – vyptelėjo demonas, nužvelgdamas ją nuo galvos iki kojų. – Nepamiršk, kad Ravena mano duktė, kuri man bus reikalinga ateityje, neplanuoju jos skriausti, nebent pati prisiprašys.

– Bet ji juk ir prašosi, norėdama rasti būdą, kaip jus įveikti.

– Kol jai nepavyko to būdo rasti, tol man negresia joks pavojus. Be to, noriu, kad Ravena pati prie manęs prisijungtų, argi nebūtų daug geriau?

– Žinoma, būtų, – pritarė ji. – Tai reiškia, kad neimsite jos į nelaisvę?

– Būtų kvaila, jei to nepadaryčiau, nors galėčiau tiesiog pasirūpinti, kad ji nesužinotų, kaip rasti Šešėlių Karalystę.

– Vadinasi, jau turite planą?

– Žinoma, manai, kad mane taip paprasta pergudrauti? Visuomet žinojau, kad jie ieško būdų, kaip mane įveikti, negaliu jų taip paprastai paleisti. Be to, galbūt ateityje jie man dar pasitarnaus.

– Nemanote, kad rizikuojate? Jei paliksite kalinius gyvus, jie gali sukelti problemų ateityje.

– Nesukels, pamatysi, iš mano tvirtovės dar mažai kam pavyko pasprukti. Tie keli žmogeliai buvo tik išimtis, jiems pavyko, nes buvau neapdairus. O ir Pranašystė nepasikeis, vis tiek laimėsiu aš.

– Tikrai tikite kažkokiais žodžiais? – tyliai sukikenusi, Gertrūda pasitaisė pečius dengiančius juodus kaip derva plaukus. – Argi prieš tai nebuvote pralaimėjęs net dviejų karų?

Tasdaras dar kartą įdėmiai ją nužvelgė. Ar ji išties buvo tokia drąsi, ar tik apsimetė?

– Taip, pralaimėjau, bet šis kartas bus kitoks, – jis lėtai apėjo ją ir sustojo už nugaros. – Šiam karui pasiruošiu daug geriau, nes jau žinau, ką visą laiką dariau ne taip. Nenoriu kartoti tų pačių klaidų. Aš laimėsiu, negali būti jokių abejonių, o jeigu nori tai pamatyti, eik su manimi iki galo. Tik ar tu eisi?

Jis buvo taip arti, jog Gertrūda galėjo justi jo alsavimą į nugarą, bet nė kiek nesutrikusi atsisuko į jį ir pažvelgė tiesiai į akis.

– O jūs norite, kad eičiau kartu? Norite, kad lydėčiau į lemiamą mūšį?

– Nejaugi abejoji? – vos girdimai nusijuokė jis. – Kol būsi mano pusėje, tol gausi viską, ko trokšti.

– Ir atėjau čia tam, kad padėčiau, lydėsiu jus iki pat galo.

Moteris švelniai perbraukė jam per ranką ir lenkėsi arčiau veido, bet staiga prasivėrė salės durys ir į vidų, garsiai trypdamas savo brangiais odiniais batais, įžengė Rodžeris.

– Atleiskite, valdove, kvietėte? – atsikrenkštęs dėl ką tik matyto vaizdo prakalbo jis.

– Kviečiau, – Tasdaras sunėrė rankas už nugaros ir neskubėdamas ėjo artyn. – Turiu tau labai svarbią užduotį.

– Klausau, – žemai nusilenkė jis.

– Man reikia, kad atgabentum čia Liną, tai tau padaryti būtų vieni juokai, ar ne?

– O kam jums reikalinga mano žmona? – apstulbo Rodžeris.

– Ir ne tik ji, man reikia ir Ravenos. Tučtuojau atgabenk jas čia, o tu, Gertrūda, persikelk į Dvasių Karalystę ir surask Loreną.

– Klausau, mano valdove, – nuolankiai nusilenkė moteris.

– Bet pone, aš negaliu grobti savo žmonos, – paprieštaravo parankinis. – Kodėl turėčiau painioti ją į jūsų reikalus?

Netekęs kantrybės, Tasdaras pažvelgė tiesiai į jį, akys iš pykčio sužibėjo it žarijos.

– Nedarysiu jai nieko blogo, jei tai norėjai sužinoti, tu esi vienintelis, kuris gali be kliūčių ją čia atgabenti, todėl ir skiriu tau šią užduotį. Ką nors padarysi ne taip, žinai, kas tavęs laukia, ar ne?

– Taip, žinoma, – skubiai linktelėjo jis. – Bet ką daryti su kita mergaite? Su Agnese?

– Ji mums kol kas nenaudinga, bet atgabenk ją kartu, pats metas suprasti, koks iš tikrųjų pasaulis ją supa.

– Būtinai. Jums leidus, jau eisiu.

Rodžeris nusilenkė ir apsisukęs patraukė išėjimo link, o Gertrūda šypsodamasi nusekė iš paskos. Tik tada, kai už jų užsitrenkė dvivėrės milžiniškos durys, vyras čiupo jai už rankos ir stipriai suspaudęs pritraukė ją arčiau savęs.

– Ko taip prikibai prie jo? Manai, kad Tasdarui šiuo metu reikia moterų?!

– O kodėl tau turėtų rūpėti tai, ką darau? – pro dantis iškošė Gertrūda.

– Nepamiršk, kad atėjai jam tarnauti, norėdama padėti man, – tūžo jis.

– Bet aš tai ir darau. Kuo artimiau su juo bendrausiu, tuo mažiau bus įtarimų, kad...

– Tyliau, dar kas nors išgirs, – Rodžeris nusivedė ją toliau koridoriumi ir apsidairęs, ar niekas nemato, pareiškė: – Kad ir ką sumąstei, tučtuojau liaukis.

– Pasakyk man bent vieną priežastį, kodėl turėčiau, – atkirto ji. – Be to, jis užkibo, aš jam patikau.

– Manai, kad Tasdaras moka gražiai elgtis su moterimis? Galbūt jis tik vaidina gerą, norėdamas tavimi pasinaudoti, neprisimeni, kaip buvo su Arela?

– Prisimenu, bet tu nesi geresnis už jį, ar mano pasirinkimas šiuo atveju kažką keičia?

– Manai, kad pavydžiu? Aš tik bandau apsaugoti tave nuo to niekšo.

Gertrūda nusijuokė taip, kad jos balso aidas nuvilnijo koridoriumi.

– Apsaugoti, kai pats mane čia ir atvedei?

– Taip, bet tu turėjai klausyti manęs, o ne leistis suviliojama jo.

– Suprantu, bet galiu pripažinti, kad kaip demonas, Tasdaras visai patrauklus.

– Dar nesi mačiusi tikrojo jo veido, – vos tvardė pyktį Rodžeris. – Tai, ką dabar matai, yra jo žmogiškasis pavidalas, nemanau, kad norėtum pamatyti demonišką.

– Kodėl? – kiek surimtėjusi ji pagaliau ištrūko iš jo nagų ir pasitaisė susiglamžiusią suknelę.

– Patikėk, esu jį matęs, bet tik vieną kartą, ir tikrai nenorėčiau daugiau. Tasdaras dažnai nerodo tikrojo savęs, nebent tik tada, kai gresia mirtinas pavojus, nes tik taip gali išlaisvinti visas savo galias.

– Tikrai? – susidomėjusi moteris net atsirėmė į sieną.

– O kodėl turėčiau meluoti? Tas pavidalas, deja, kenkia jo kūnui ir mažina jo gyvenimo metus.

– Bet juk jis nemirtingas.

– Taip, bet kuo dažniau rodys tą formą, tuo didesnė tikimybė, kad jo kūnas neatlaikys.

– Vadinasi, yra būdas jį įveikti?

– Taip, tik klausimas, ką turėtume daryti, kad kuo dažniau suaktyvintume jo demonišką pavidalą? Manai, kad tai paprasta?

– Bet vis dėlto įmanoma, ar ne?

Rodžeris pašaipiai vyptelėjo.

– Galbūt kada nors, Gertrūda, galbūt kada nors jį įveiksime. Tasdaras nėra toks stiprus, kaip dedasi, tiesiog pranašesnis už mus, nes yra nemirtingas, bet tai nereiškia, kad nesunaikinamas. Pamatysi, vieną dieną jis kris man po kojomis, o tau teks rinktis: žemintis kartu su juo ar eiti su manimi.

Ir apsisukęs skubiai nukulniavo koridoriumi. Gertrūda nustebusi kurį laiką stovėjo ir galvojo apie tai, ką išgirdo.