Lapkritiniam pilkam prietemy
Jau regiu, mano Žilvine, tą pranašingąją putą.
Aušta kruvinas rytas, kurio aš nelaukiu,
Kai plyšta įtrūkęs dangus.
Kaip gyvent, kaip išlikt -
Sopulys nesuvaldomai kupa.
Kaip norėčiau tave bent sapnuot
Ir iš sapno daugiau nenubust.
Skęsta buvus viltis,
Kuri sklandė vėjuotoj pakrantėj,
Krešulių ant sparnų į aukštybes nepakeldama.
Ne taikingi žalčiai -
Atsirango nuodingosios angys,
Bet numirt nevalia,
Nes toks titulas Eglės - Mama.
Lyg ant laužo lipu,
Ne skandintis į bangą putotą -
Gal kas nors nepaklys,
Gal ledokšniai į ašaras tirps.
Tik tu vienas žinai,
Jog jausmai kartais atima protą.
Pranašinga banga -
Tik apgaut pašalinių akims.
Na, o mes - aš ir tu -
Turim pasaką dyviną savo.
Kas atmins, kas užmirš, kas tikės, kas tiktai pasijuoks.
Pranašinga puta lapkritiniam rūke nubangavo.
Aš lyg ją vydama
Liepsnomis į aukštybes keliuos.