Pagirtina Jūsų mintis bandyti grįžti į gamtos glėbį, tokiu būdu  atsinaujinant.
Žmogus nusprendęs, kad jis yra didžiausias gamtos stebuklas ir jam netinka vadintis gamtos dalimi,  iš jos iššoko, kaip zuikis iš kopūstų, nemąstydamas apie padarinius, o tikėdamasis išgarsėti bet kokia kaina, kad ateinančios kartos nepamirštų bei remdamasis principu „po manęs nors ir tvanas“ ėmėsi pjauti šaką ant kurios sėdi. Kas žino, kas mūsų laukia? Gal vėl teks pakartoti ciklą: „Iš dulkės į dulkę“?
Net nereikia lakios vaizduotės, kad įsivaizduoti  dabartinio žmogaus „nuopelnus“ Žemei...