Neatrodė, kad esu pasilikęs pasibūti tik sau. Buvo panašu, kad ir aš, persimetęs į vakarį peizažą, išeinu į tokią visumą, kuomet nevalia – kad ir Velykos! kad ir iš bažnyčios rankų! – maitintis Jėzaus Kristaus kūnu ir nepaisyti, kur dingsta savasis, kas ir kaip juo minta. Prisiglaudžiau prie savo akmenėlio kaip Darius ir Girėnas savo atvaizdais prie Anykščių Puntuko ir neatrodė, kad neturėčiau teisės padainuoti:
 
Per miškus, per girias,
Šiandieną čia, rytoj jau ten...
 
  Kartojuosi?  Oi ne! ne! Tai todėl, kad čia jau aš nei kaip Pranas, nei kaip Pranys. Labiau panašu, kad atsirandu kaip būsiantis, tačiau dar neįvardintas, apmatais  nesudėliotas, dar vis besimokantis perprasti ir iškalbėti Jėzaus kūną kaip žmogaus. O dėl Vidinio? Man gera, kad dar ir pats neužmirštu paprašyti Viešpatį padėti man susirasti jį būtent tokį, kurį anksčiau pažinojau. Suprantu, kad jo tokio DABAR ir ČIA nėra. Panašu, kad jis jis perėjęs ar  bent pereidinėja į dvasią, o kūnas jo... Vidinis gi, kaip dabar aš, jau nebegali įsikibti rankomis į stalo atkraščius ir visa savo Aš materija pasikelti ant kojų.
  – Ir varnas Golius –  ne?
  – Ir varnas Golius – ne, – kalbu vienas už du ir nesijaučiu, kad išklydęs iš normalaus, sveiko žmogaus pašnekesio rėmų. Iš ten, anapus durų, kad ir neperžengus jų slenksčio, prasismelkia į smegenis būsimos  būties pajautos – nėra ten Vidinio, nėra ten varno Goliaus, nebus ten ir manęs, bet akivaizdu, kad visgi ten ne tuščia. Netgi manosi, kad ten esu laukiamas.
  – Tikrai? Laukiate, kol ateisiu? –neiškenčiu netgi  pusbalsiu klausti.
  – Laukiam, bet neskubinam. Kol dar esi Pranys, tikimės  nudirbti dar bent  žiupsnelį žmogui reikalingų darbų. Jų nemažai, bet svarbiausia, kad rodant Velykomis į Jėzaus kūną, varpuose pasigirstų žmogaus dalia su jo kūnu kaip  duona, su  jo krauju  kaip vynu, su jo lemtimi kaip kryžiumi.
  Nežinojau ką galėčiau pasakyti. Tik gerokai vėliau suvokiau, kad šitaip ūmai žaibas trenkia į galvą. Tuomet išgirsti kai per visą Žemės rutulį nuaidi griaustinis, bet cit, Prany, cit... Ryt, poryt tokio tavęs nė  žymės neliks. Nemanyk, kad dievai tave užmiršo.
  O ten, kartu su jais, tikriausiai ir Braunas, – pamaniau bandydamas persiorganizuoti save geresnei nuotaikai. Nesakau, kad pirmąkart atradus jį prie mikroskopo, užsiėmusį augalų  ląstelių tyrimais, buvau nusiteikęs tokį prisiminimą išnešioti kuo ilgiau. Atsisveikinom nepalikę vienas kitam jokių pažadų, tačiau atsitiko taip, kad vis dažniau ir dažniau patiriu, kad savo judėjimu kopijuoju Brauno judesius. Noriu nenoriu, o priverstas į rankas imti  lazdą, kad kojomis nueitas kalias kažkaip  išsilygintų. „Braunai,  nekvailiok, aš jau su lazda,“ – tariu jam mintyse ir tiek dažniausiai pakanka. Galbūt niekas kitas taip išvaizdžiai, taip gyvai negeba pamėgdžioti  Brauno judesių kaip žmogaus senatvė. Tačiau  kad  į tokią ją galėčiau ir kitiems parodyti, dar vis prireikia  smagiai šį škotą matyti su jo rankų kumščiuose  sugniaužtu moliu. Žino, kad ši medžiaga nepabėgs, neištrūks iš jų, netgi ir pats kaip pamišęs nenutyla kartoti: Molis negyvas! Negyvas! Tuo neabejoja niekas! Vadinasi, jo dalelės išmaišytos  vandenyje, taip pat bus negyvas. Ir jeigu jos  nejudės, žiūrint pro  mikroskopą...
  Bet, bet, bet it parašyta: Negyvo molio dalelės guvumu nenusileido žiedadulkėms.
  Ir  štai toks užrašas,  kur einu, kur neinu, o iš akių jis nedingsta.
 
 Visą gyvenimą Robertas Braunas buvo tikras, kad istorijoje jo vardas išliks dėl nuopelnų botanikai. Bet tai bene vienintelis botanikas, įėjęs į fizikos istoriją.
 
 –  Bus laiko mums apie tai  pakalbėti, bus, - tikino ir kartą, ir kitą, –  tačiau kol dar,  Prany, nenupiepęs iki numirėlio ar neužkeltas ant kryžiaus, pabūk  žmogumi – kad ir minutę, kad ir mažiau. Būtent jo, Žmogaus,  galvoje gražiausi  dalykai pasaulyje pasiregi. Ir visai  nesvarbu buvę jie, esantys ar iki šiol dar nebūti, kitaip tariant dar būsiantys, būsimi. – O aną kartą, parodęs į mano ne mano eilėraščio nuošliaužą, kėlė ją ir deklamavo:
 
Nepyk, kad nėščias savimi.
Gimdysiu koks bebūčiau,
nes man smagu lig smegenų tikėti –
dvasia išėjęs  į sėjos  laukus
galiu ir aš gyvybę žemėje pasėti.
 
Nepyk, kad nėščias savimi
ko, regisi, negali būti,
kol paslaptys po nežinią pasklidę,
dar truputį pavaikščiosiu debesimis,
kad kelias nedulkėtų,            
tegu žiedadulkė krūtinėn įsikvėps giliau
ir dievo žodyje įspinduliuos didybę dulkės.
-- -- -- -- -- -- --
Per miškus, per žalius
šiandieną čia, o ryt...
   (iš „Sapnų įdvasinti“ )