Prisiminiau tavo ankstesnius raštus. Ir galvoju, kad, oi, kiek daug visa ko sunkaus vis nešiojame, nežiojame, nežiojame... Sunku, o vis tiek nešiojame, nešiojame...
Jungtis ano ir šio laiko, jautrus ir tikroviškas tekstas...Gyvenimas telpa ir į tulpės taurę...Sužeidimui pakanka purėtos tulpės. Užgydymui taip pat...
Ilgo gyvenimo diena. Mirksnis, kuriame suartėja skirtingos davėjos ir aš.
Gėlė... detalė, grįžusi kažką priminti... galbūt pagrindinį klausimą – kokie, kas gi tie žmonės?
Ir kas viską priėmė taip, kaip yra, mylėjo ir gerbė netobulą? Pumpure užskliausta jaunystė? Kantrybė, gerumas, laukimas?
Taip žabotas maksimalizmas užaugo, subrendo, senėjo.
Ir susitiko jis senutę prie Maximos – kaip savotišką atpildą. Tuose nepiniginiuose mainuose ir sentimentai, ir... vis tie patys klausimai.
O, kiek telpa į tulpę.
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Pelėda
Sukurta: 2017-04-13 06:51:59
Prisiminiau tavo ankstesnius raštus. Ir galvoju, kad, oi, kiek daug visa ko sunkaus vis nešiojame, nežiojame, nežiojame... Sunku, o vis tiek nešiojame, nešiojame...
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-04-10 20:45:29
likau sužavėta...dėkoju jums
Vartotojas (-a): Rasojimas
Sukurta: 2017-04-09 23:33:49
regis, taip paprastai parašyta, bet koks nepaprastas įspūdis...
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2017-04-09 20:15:05
Retai skaitau žž prozą, bet šituo pasimėgavau ;)
Vartotojas (-a): giedrytė
Sukurta: 2017-04-09 20:06:51
patiko
Vartotojas (-a): Langas Indausas
Sukurta: 2017-04-09 19:31:06
Puikiai.
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2017-04-09 17:17:30
Jungtis ano ir šio laiko, jautrus ir tikroviškas tekstas...Gyvenimas telpa ir į tulpės taurę...Sužeidimui pakanka purėtos tulpės. Užgydymui taip pat...
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2017-04-09 16:20:51
Ilgo gyvenimo diena. Mirksnis, kuriame suartėja skirtingos davėjos ir aš.
Gėlė... detalė, grįžusi kažką priminti... galbūt pagrindinį klausimą – kokie, kas gi tie žmonės?
Ir kas viską priėmė taip, kaip yra, mylėjo ir gerbė netobulą? Pumpure užskliausta jaunystė? Kantrybė, gerumas, laukimas?
Taip žabotas maksimalizmas užaugo, subrendo, senėjo.
Ir susitiko jis senutę prie Maximos – kaip savotišką atpildą. Tuose nepiniginiuose mainuose ir sentimentai, ir... vis tie patys klausimai.
O, kiek telpa į tulpę.