Išminties Jūsų kūriniuose niekada netruko.
Žemdirbiams žemė buvo visas gyvenimas, atrama. Kai sovietiniais laikais žemės neliko, neskaitant tų arų daržams, žmonėms neliko ir atramos, pasimetė, pradėjo blaškytis, pradėjo migruoti į miestus. Sapnuose praeitis niekur nedingo.
Kad tik nenubusčiau, kad tik nesibaigtų sapnas – gyvenimas, su visu tuo, kas buvo gera ir bloga, kad mes dar pabūtume jauni, kad kasmet būtų geras derlius, o mes eitume vieni kitiems į talką, ir laužo dūmai driektųsi pažeme, o dulkini, suodini mūsų vaikai vaišintų keptomis bulvėmis...
Sunku atsakyti į klausimą, ką seniems žmonėms daryti su atgauta žeme. Kaip ir ką daryti su namais, kurių vaikai emigracijoje? Dauguma žmonių atsidūrė kryžkelėje.
 

Neabejoju, kad sapnuose susikalba praeitis (galvotos mintys, patirtys), dabartis, neretai ir ateitis (tą suvoki vėliau), būna ir plakinių, kai viskas taip susivarto pasąmonėje ar dar kituose lygmenyse, kad nepapasakosi.
Jūsiškio sapno turinys normalus – niekas neišsikraipę.
Ir aš esu, neapibrėžta laiko reikalavimų – ta pati, kuri buvau dar vaikas, ėjau per gyvenimą ir kartu dabarty – tokia pat ir kartu kitokia, nesuvokianti laiko. – tokia pat net ir nesuvokime.
Sapną audžia  gilus ilgesys.
Patiko, kaip viskas pateikta. Ypač gražus gėlės sodinimo epizodas (Dabar sapne pagalvoju, kad ir aš tuose taip ir nebaigtuose statyti savo namuose nežydėjau – ne tam buvo žemė, nebuvo tinkamų rankų, niekas iš maniškių jos nepamilo, kol likau viena sulaukėjusiam sode.). Ir dvi paskutinės pastraipos.
Taip, belaikiai sapnai duoda daug ką suprasti aiškiau nei tada, kai sapnavai nemiegodamas.

Su išmintingu vedliu bepigu ne tik kryžkelėse, raistuose, bet ir sapnuose - visada nuveda iš buities iki būties...Dėkui už sodrų sapną. Prarijau vienu ypu...

Va, ir  paimkite mus. Kur  norime ir  kuo , ten tuo ir būname. Bet vis  dėlto nepavydėkite.