Kai iš vaiko lūpų išgirstama tiesa - niekas neišdrįsta prieš jį rankos pakelti. Jeigu tokią egzotišką naujieną būtų pranešęs suaugęs, kad karalius nuogas, tai kažin kuo būtų pasibaigę. Pasakos šiek tiek atspindi tikrovę. Kadangi tikrovė dažnai būna žiauri, tai pasakos būna sušvelninamos.
Aš tuo neįsitikinusi, kad kalbėjimas arba rašymas ne atviru kodu yra susijęs su baime. Yra toks posakis "atsarga gėdos nedaro". Garliavos įvykiai daug ką pamokė.
Dalija (atleiskit, kad taip vadinu) Jūsų visi kūriniai yra prasmingi, aktualūs. 

Dabar tas kalbėjimas neatviru kodu vadinasi politkorektiškumu. Net visas mokslas apie tokį kalbėjimą, o tiksliau, tuščią plepėjimą, yra sukurtas, ruošiami specialistai, pilstantys iš tuščio į kiaurą, ir visa tai vadinama viešaisiais ryšiais. Todėl pastaruoju metu, man žiūrint tėvė, klausantis politikų ir politrukų (politinių apžvalgininkų), į sąmonę lenda erezija - anais laikais žmonės buvo nuoširdesni - melavo, bet akys visą tiesą pasakydavo. Dabar daugelio ir akys meluoja. va, kai pamato pinigą, jos atsigauna...

Neseniai išgirdau replikuotą pasakymą: reikia turėti sveiką protą. Kaži ar teisingai supratau, kas tas sveikas protas. Bet, kad nereikia apkrauti jo bereikalingais dalykais, o tik tais, kas naudinga — tai išgirdau to pasakymo potekstėj. Vartotojiška visuomenė, ar sveikas protas... gal tai ir paaiškina autorės pasvarstymus. O vaiko koks protas? Gal bebaimis?.....Dalija, visada įdomu jus skaityti.

Mąstau, mąstau, Dalija, tačiau ir pats nesuprantu  savo mąstymo. Bet  gal  tai  net ir  nemąstymas. Grįždamas iš parduotuvės prie šiukšliadėžės suradau didžiausią krūvą geriausių knygų. Žegnojuosi, kad į tai  galima rodyti kaip į gerą pusvežimį . Viena moterėlė ten rausiasi. Daugiau nieko. Eina, praeina. Daugiau  nieko  prie jų ir nepamačiau. Aš irgi stovėjau, žiūrėjau, paskui tingiai pasilenkęs  pasiėmiau B. Pruso „Faraoną “ ir O. Šneidereito  „Prūsus“. Dabar galvoju,  ar reikėjo, vis tiek  neperskaitysiu. Antai, kiek savų neperskaitytų..
 Nepyk, kad ne į temą.  O gal, o  gal kas nors netyčia kitaip  pamanys, tačiau dauguma eis ir  praeis..

Pamąsčiau. Įsivaizduoju, kad įrašo bendrą mintį supratau. Pavyzdys su dėde ir vaiko išsakyta tiesa (kuri tiesiai šviesiai atveria kokie nieko verti visi ten futurizmai, modernizmai, o svarbiausia esą tik ar pušiškos pušys), taipogi alegorijos pasirinkimas įvairiais tikslais (pokario ar dabarties nutylėjimai) – turi racijos.
(Nors ne visada viskas būtinai taip: vaikas gali priimti ir nepušiškas pušis kaip normalias, būtent tokias ir esančias. Ne paskutinėje juk vietoje vaiko fantazija, į rėmus neįspraustas matymas. Gal turi įtakos aplinkos suformuotas požiūris, prigimtis ir pan.).
 
Bet labiau krypstu prie įvado, pradžios – apie kalbėjimą neatviru kodu, dėl kurių nors priežasčių negalint, nenorint ar nesugebant atvirai išsakyti tai, kas neduoda ramybės. Kai kurios mintys kelia papildomų pamąstymų, diskutuotinos ir atsitraukus nuo bendro konteksto.
Viena iš jų –  nenoras sugadinti visuomenės opiniją apie save, paprasčiausias paskaičiavimas, kiek kalbėjimas atvirai gali kainuoti – dėl kainos neretais atvejais yra tiesos, dėl opinijos apie save – ne, nebūtinai. Aktualiau, jei nujauti, tikiesi kur nors esant bendraminčių. Bet jie ir durną tave supras. Taigi mintis ratu aplink.
Kalbėjimas atviru kodu turi daugiau prasmės liečiant etinius dalykus (nešmeižimas, drąsa išsakyti nuomonę ir pan.).
Bet šiaip jau kas gi būtų, jei visi visur pradėtų reikštis vien atviru kodu? Visokius tiesmukus liejinius (daugiausia emociniu pagrindu) suprasti kaip nenorą išeiti iš pamėgtos tematikos (gal ir nesugebėjimą reikštis kitaip) galima. Pasirinkimas nėra blogas savaime. Tačiau visuotinis atviravimas paprasčiausiai nubrauktų žanrų įvairovę. Ne tik literatūros, bet ir gyvenimo spalvas.
 
Kita įdomi pozicija – eiliniam mąstančiam žmogui, ypač neturinčiam bendraminčių, draugų, oi kaip norisi rašyti – nebūtinai! Dar ir kiek yra mąstančių, protingų ir nerašančių, nesiskelbiančių viešai. Tyla – ne prasčiausia byla.
 
Kadangi man opinija apie save nerūpi (įsivertinau pakankamai aiškiai), paplepėjau atviru kodu apie tai, ką galvoju.

Vaiko lūpomis kalba tiesa, todėl jis,nebijo pasakyti, kad karalius yra nuogas...Gera kūryba skatina mąstyti. Dėkui.