Jau pradedant įvadu apie tai, kas per reiškinys yra dienoraštis (kompoziciškai ar tiesiog natūraliai tekinant mintį jis aptariamas ir pabaigoje), puslapis – su nenuginčijamu apie viską ir atvirai, sąžiningai.
Jauku skaityti daktarės prisiminimus, įdomu sekti (tegul fragmentiškai) žmonių likimus, bet iš minčių pynės iškart išskyriau apie draugystę:
Su Janike tarsi nė nedraugavom, vis to laiko nebuvo ir negreit dar tesusivokiau, kad tokia draugystė ir yra pati tikroji, kai tarsi netyčia susitinki, prasilenki, prie progos pasivagi iš kasdienybės kokią valanžiukę šnekteli kur kapuose, laukuose ar turguj, lauki tų susitikmų, apgalvoji, ką pasakysi, ko paklausi.
(…) Tikra draugystė yra atvira, pasitikinti, žinanti, kad neišduos. Šiandien suabejojau, ar mūsų draugystė iš viso buvo – kartais kokia menka smulkmena, žvilgsnis, žodis, poelgis ima ir apverčia viską aukštyn šaknim.
Patinka tai, kad rašant (pasakojant) nėra tos teisėjo rolės. Žvilgsnis tarsi iš šono, bet su meile.
Ne šiaip sau išskyriau būtent apie draugystę. Ji didžioji šiluma. Nes ta visokiakitokia žmonių tarpusavio meilė… neperprantama ji išvis. Paprasta ir kartu tokia sudėtinga. Klasikiniai išėjimai, paskui grįžimas namo – kiek čia visokiausių peripetijų...
Visur gena kažko stoka? Baimė? Gal vis dėlto meilė? Kitos išeities neradimas?
Kas ten žino. Ar visada pats žmogus galėtų pasakyti, tad juolab ar gali stebėtojas...
Dažnai žmonių poelgius labai sunku paaiškinti. Manau, kad Janikė taip pasielgė nei iš meilės, nei iš baimės vyrui, o iš baimės vienatvei. Ji buvo pakankamai protinga ir suprato, kad kito vyro jau nebus.
Ji Jūsų vengė, nes jai buvo gėda prieš Jus - suprato, kad ji paminė po kojomis savigarbą.
Gerai yra sakoma, kad likimas atmoka visiems: vieniems nueinant, o kitiems sugrįžtant. Liūdna, kai žmonės nesugeba atskirti gėrio nuo blogio.
Pritariu abiems komentarams.
Gyvenimas smalsiems susideda iš klausimų, o savimyloms iš liaupsių. Pritariu pirmam komentarui. Laukiu tęsinio. Gyvumo kiekis Jūsų tekstuose toks, kad bet kokio ilgio tekstas ne įkyri, o tik sužadina alkį skaityti... Dėkoju ir laukiu dar...
Paprastai komentarų nerašau.Tik į įspūdį parodau. Dabar pagalvoju, kad būtų labai prasminga čia minimus žmones „permesti“ ( beje, kartu su savimi) į grožinę literatūrą, kuomet jie ten „ gyvena“ natūralų gyvenimą , kaip, tarkim, L. Tolstojaus „Karo ir taikos“ veikėjai.
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2016-11-05 20:08:30
iš tiesų taip įsijaučiu į šiuos dienoraščius, kad norisi dar ir dar.Tad ir aš laukiu tęsinio
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2016-11-05 18:25:41
Jau pradedant įvadu apie tai, kas per reiškinys yra dienoraštis (kompoziciškai ar tiesiog natūraliai tekinant mintį jis aptariamas ir pabaigoje), puslapis – su nenuginčijamu apie viską ir atvirai, sąžiningai.
Jauku skaityti daktarės prisiminimus, įdomu sekti (tegul fragmentiškai) žmonių likimus, bet iš minčių pynės iškart išskyriau apie draugystę:
Su Janike tarsi nė nedraugavom, vis to laiko nebuvo ir negreit dar tesusivokiau, kad tokia draugystė ir yra pati tikroji, kai tarsi netyčia susitinki, prasilenki, prie progos pasivagi iš kasdienybės kokią valanžiukę šnekteli kur kapuose, laukuose ar turguj, lauki tų susitikmų, apgalvoji, ką pasakysi, ko paklausi.
(…)
Tikra draugystė yra atvira, pasitikinti, žinanti, kad neišduos. Šiandien suabejojau, ar mūsų draugystė iš viso buvo – kartais kokia menka smulkmena, žvilgsnis, žodis, poelgis ima ir apverčia viską aukštyn šaknim.
Patinka tai, kad rašant (pasakojant) nėra tos teisėjo rolės. Žvilgsnis tarsi iš šono, bet su meile.
Ne šiaip sau išskyriau būtent apie draugystę. Ji didžioji šiluma. Nes ta visokia kitokia žmonių tarpusavio meilė… neperprantama ji išvis. Paprasta ir kartu tokia sudėtinga. Klasikiniai išėjimai, paskui grįžimas namo – kiek čia visokiausių peripetijų...
Visur gena kažko stoka? Baimė? Gal vis dėlto meilė? Kitos išeities neradimas?
Kas ten žino. Ar visada pats žmogus galėtų pasakyti, tad juolab ar gali stebėtojas...
Įdomi tema.
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-11-05 18:15:00
Dažnai žmonių poelgius labai sunku paaiškinti. Manau, kad Janikė taip pasielgė nei iš meilės, nei iš baimės vyrui, o iš baimės vienatvei. Ji buvo pakankamai protinga ir suprato, kad kito vyro jau nebus.
Ji Jūsų vengė, nes jai buvo gėda prieš Jus - suprato, kad ji paminė po kojomis savigarbą.
Gerai yra sakoma, kad likimas atmoka visiems: vieniems nueinant, o kitiems sugrįžtant. Liūdna, kai žmonės nesugeba atskirti gėrio nuo blogio.
Pritariu abiems komentarams.
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2016-11-05 07:24:11
Gyvenimas smalsiems susideda iš klausimų, o savimyloms iš liaupsių. Pritariu pirmam komentarui. Laukiu tęsinio. Gyvumo kiekis Jūsų tekstuose toks, kad bet kokio ilgio tekstas ne įkyri, o tik sužadina alkį skaityti... Dėkoju ir laukiu dar...
Vartotojas (-a): Pelėda
Sukurta: 2016-11-05 07:06:29
Paprastai komentarų nerašau.Tik į įspūdį parodau. Dabar pagalvoju, kad būtų labai prasminga čia minimus žmones „permesti“ ( beje, kartu su savimi) į grožinę literatūrą, kuomet jie ten „ gyvena“ natūralų gyvenimą , kaip, tarkim, L. Tolstojaus „Karo ir taikos“ veikėjai.