Perskaičiau ir susimąsčiau, prieš akis iškilo praeitis.
Labai daug galėtų lietuviai pasimokyti iš žydų. Tai ir gerumo, ir draugiškumo vieni kitiems tarpusavyje. Man vienu metu teko nemažai bendrauti su žydais. Man buvo keista, kad man padėjo daugiau ne lietuviai, o žydai.
Tai tiesa, kuri yra jau primiršta.
Dalija, Jums sėkmės kūryboje! 

skaitau išminties perlus, atrandu tikras tiesas.Ačiū , Dalija.

Apie tuos tikrus įvykius (karą, Hitlerį, Staliną, žydus, Sibirą) žinant tik teoriškai, irgi yra galimybė pamąstyti – šis įrašas turi bendražmogiškų teminių atšakų (aukos, kaltės, pamokos, tylėjimas, visuomenės perspektyvos). 
 
Įraše – savas gyvenimas su visu tuo, ką bandoma apibendrinti.
(Sunku pasakyti, ar tik dienoraščio žanro laisvumas lemia netolygumą. Ko gero, turi įtakos ir tai, ką sunku išreikšti).
 
Na štai, sumaišiau holokaustą su kapitalizmu, o reziumė nežinau.
Ir aš nežinau, kaip kitaip išreikšti savo požiūrį, tad cituoju tai, kas, man rodos, gerai jungia tada ir dabar:
 
… liudininkai kalba jau ne apie tikrus įvykius, o apie modifikuotus kiekvieno sąmonėje (…)
… karo pabaiga, atverti konclagerių vartai nereiškia laimingos pasakos pabaigos, atstačiusios tvarką pasaulyje. Iš karo pasaulis išėjo blogesnis, negu buvęs, tylėjimas turi daugiau ką slėpti, gilina kaltę, sunkina skolą, nes prisideda tylėjimo kaltė. Žmonės jau ne tiek žino, kiek numano, iki ko galima nusiristi, juos apima baimė, o jos akys plačios, į viską žiūrima įtariai ir tylima, atsargiai dairantis, kas bus toliau. Nusikaltėliai, iki tol galėję veikti nebaudžiami, ima suvokti, kad taikos sąlygomis viskas bus matuojama kitokiais matais, išsislapsto, užsideda kaukes ir ieško kitų veiklos zonų. Pokaris ne mažiau žiaurus, sekinamas beviltiškumo.

Ačiū Dalija, už pasidalijimus... tik kažin ar mintijimas ir paraštės saviems apmąstymams ką nors nulems. Dabartis pasimeta žinojime, kiekvienai kartai savas srėbalas. Suvokimas, kad kas kažkiek laiko panašiai atsikartoja žmonijos istorijoj— nesulaiko nuo virsmo- žlugimo. ,,Žydšaudžiai" užgimsta esatyje, toli nuo praeities, atpirkimo ožiai atsiranda, kaip būtinybė. Žmogaus silpnybės neišnyksta, tarpsta kaip piktžolės bet kokioj dirvoj. Gerai pasakė Pelėda: ,,sunkus šis darbas". Tad dalinkitės, o galgi ir duos vaisių...

Rašai ir atsimeni ir už mane, Dalija. Manau, kad tai dorai gali  pasakyti  labai daug mūsų kartos žmonių.Ir, žinoma, pasidžiaugti, kad nepraradome amo (ar žado)  tylėjime. Bent  aš  suvokiu, kad  istorija  ir  vėl pertvarkoma  pagal savo tautinį  kurpalį, todėl  tokie raštai aukščiausios  prabos patriotams irgi  darosi neparankūs. Sunkus šis darbas. Tad būk drūta, stipri. O protai ir suvokimo, ačiū die, užtenka.,

Prie tokio teksto reikia plačių paraščių, kad kiekvienas skaitantis galėtų susirašyti savo patirtį ir pamąstymus...Dėkui.