Sėkmės ir daug  skaidraus  dangaus  su vienu  kitu vasarišku debesėliu. O  nuoširdus  graudulys žmogų ir taurina, ir puošia. Jo raštus  taip pat.

Nuoširdumas ir meilė paprastiems žmonėms Jūsų pačios gražiausios savybės.
Kiekvienas žmogus džiaugsmą nešiojasi su savimi, o jį pasiimti ir juo gyventi reikia talento, kuris gali būti ne tik įgimtas, bet ir įgytas.  

taip jautriai ir labai paprastai parašyta, širdis džiaugiasi skaitant , taip gera įsijausti, įsigyventi į šį pasakojimą...ačiū už atgaivą sielai

Ryžausi grįžti prie dienoraščių, nes jie liko vienintele nuoširdaus rašymo galimybe.
(…)
Kai dar nemaniau, kad kada nors leisiu knygas, viskas, ką rašiau, buvo nuoširdu ir atvira, todėl ir knyga tokia – atvira, tikra. Dabar rašydama nejučia derinu viską prie galimo skaitytojo ir nelieka to betarpiškumo. Taigi, dienoraščiai liks viena tokia salelė.
 
Dienoraštis, kaip, manau, ir turi būti, su emocija, kiek valdoma ir patirties, išminties, proto, bet tikrai nenumarinta... (graudoka vietomis, betgi rašo žmogus, nesiderinantis prie konjunktūros, nors toks negalvojimo apie patikimą būdas kai kada gali būti suprastas įvairiai).
Dienos įrašas – su minčių gervių virtine…Knygos pristatymo renginys, aišku, svarbiausias dėl žmonių… O keliskart palietas obuolių skynimo fonas – žydras dangus, pavieniai debesiukai, vėjas per baltinius ir megztinį, oras skambus, tarsi kažko lauktų, kažko, kas turi ataidėti – lyg rudens (laimės?) paveikslo rėmelis. Jame  gyvenimo su viskuo gerumas.

Nenusakomo nerimo, ilgesio, supratingumo, atvirumo pilna diena.
O gal jis, džiaugsmas, visą laiką buvo greta – juk gyvenimas tęsiasi?
Tęsiasi.
O nuoširdumas visada nuoširdumas. Nereikia derintis prie galimo (visokio) skaitytojo. Bus, kas iš tikrųjų pajus ir supras.

Atskiras talentas prieiti prie gyvenimo vienos dienos ir susemti per ją ir gelmes, ir plotį, ir aukštį visos būties...Puikus šauniai aprašytas renginys, reginys, jausmas...Štai tokiais tekstais papenima alkana siela, ugdomas humaniškumas, puoselėjama tautos kultūra. Dėkui.