O jojojjjjj... kaip gražiai aprašėt negailestingą gyvenimo čia ir dabar šešėlį... jausmą... meilę... širdgėlą ir susitaikymą... juk viskas taip ir sukasi spirale kažkur iš kažkur... ir lieka mūsų vis mažiau ir mažiau........erdvės pamąstymams daug...

Aš paprastai nemėgstu skaityti apie mirtį, bet šis kūrinys mane sudomino išmintimi.

Toks ramus, pilnas patirties kalbėjimas...

Ne tik labai suprantama, bet ir įdomu kaip reiškinys (gyvenimo ir sapno sąsaja). Ne kartą bandyta apie tai galvoti, tik kad paleista į niekur, taip nieko ir neišgalvojus.
Tą neišreiškiamą gėlimą čia radau esmingai apsakytą.

Gyvenimas toks, ir sapnas toks – didžiulės salės erdvė (Ar ne todėl, kad ta erdvė tokia didelė ir aidi, mes liekam tokie svetimi, pasimetę, vieniši ir mūsų, tokių skirtingų, dar kartą nesujungė mirtis, kaip buvo sujungęs gyvenimas? Kad nejaučiam vienas kito artumo?).
Pasapnavus, atžengiama ir vėl į šiapusinę realybę, kuri vėl tampa mistika, kažkuo, kas dar turi įvykti, pasibaigti, būti išgyventa iki galo ir tęstis po manęs. Prasideda tai, kas lieka, esmė, ko negalima apibūdinti…
Nenutrūkstama, viskas susiję, žodžių prasmės kinta, toji esmė ne.

Apie mirtį mąsto drąsūs, apie ją kalba išmintingi...Dėkui už tekstą.