Na va, proga  pasakambinti kleboniškomis.  Kad ir už mirtingumą.

„Dialogų“ stiliumi ir prasideda...
Ten, Puotoje, Diotima išvedė, kad visa ko pagrindas Erotas, iš jo eina trauka į grynąjį grožį, protas, troškimas gimdyti kūnu ir siela, siekti nuo kūno laisvos meilės dvasioje. (Kiek sugebu atsiminti).
Čia, jei supratau kryptį, ta amžinoji trauka (siekis pagimdyti tai, kas gražu) kontempliuojama per turtą ir skurdybę.
Įdomus turtingumo supratimas: turtingesni už dievus, nes mirtingi (nes neturim Vienatvės kaip dievai? Turim širdies lobius? Čia ir dabar galim (pa)tirti net ir jusliniu pagrindu, dar ieškoti, eiti į dvasią?
Juk tai to paties Eroto keliai... Platonas ir Ražas susitinka amžinybėje.
 
Įdomus visuotinybės apibūdinimas (nors amžinybė — dieviška visuotinybė, / išsipildžiusi pilnatvė sustabarėjusiame Ženkle: / nei džiaugsmo, nei liūdesio / už juslinio individualumo). Sutinku, galbūt nujaučiu ir sustabarėjusį Ženklą, bet į jį visgi traukia įsiskverti giliau. Suvokimas slysta.
 
Viskas – skurdimas nepasotinamame geisme / tapti dvasia.
Išvestos mirtingojo ribos, nedaiktiškas siekis.
Rišlu ir nuoseklu. O platesnei  diskusijai reikėtų pasiruošti, nes ir Platonas rašė turbūt ne vieną dieną.