Ką ir besakyti- nepaprastai vertingas tekstas. Ir atskleista tyla bendravime. Ir žodžiai surasti ją išnagrinėti. Jautriai ir išmintingai. Priglausiu tekstą. O gal, ne tekstą- jausmą ir išmintį.

Kokį palengvėjimą ir netgi džiaugsmą patyriau, vis tiek neapsakysiu – žodis būna galingas, būna bejėgis, ir dabar mano jis toks.
 
Kartais pažiūri, ką esi anksčiau parašęs – likusios tik raidės, nors pačiam tokios gyvos tos minutės ir valandos, metai, duobės, apie kurias bandei kalbėti. Kaip ir tada išgyveni, aiškiai matai save sėdintį ir rašantį tai, kas, paaiškėjo, suprasta nebuvo – žodis nieko neperdavė. Gal ir negali.
 
Rašymas kaip kalbėjimas. Tyla gera byla ar akmuo? Tik per kalbėjimą ateina pažinimas, supratimas, bendravimas? Bet klausimas, ar to reikia, ar kam yra noro pažinti kitą. Dažnai įvairios bendravimo situacijos baigiasi atradimu, kad reikia sakyti tik malonius dalykus, santykiai vystosi taip, kaip domina kiekvieną atskirai. Ir jokių ten pažinimų.
Rašyti? Kalbėti į tuštumą? Tiek, kiek to reikia pačiam. Ar tyla bus gailestis, ar gerumas, nežinau – įtikėti galima kuo tik nori. Paskui bus epizodų kai nėra prasmės ką nors sakyti, kai nė nebežinai,  o ir nebesvarbu, ar kitas tai žino...
Bet nepasakyta „amen“. Bus dar visaip.
Nuo to, kas parašyta, patraukiau sava trasa, kaip kūrinio ar teksto neaptariau, nes svarbiau ne konstrukcijos, o mintys.
Žodis vis dėlto turi galių, tik ką ir kada pasieks...

Pakomentuoti nesugebu...Tai ir sakau tokiems mano gebėjimams- amen ir išeinu paplaukioti su putomis, o Dalijai linkiu  sėkmės.

Išgrynintos mąstymo pamokos. Daugiau tokių tekstų - juos paskaitę žmonės nebegalės plaukti paviršiumi kartu su tuštybės putomis.