Patiko pradžia, valgyte suvalgiau tas pirmąsias dalis,
bet manau da ne visi čia ,,Mikučio vargai".
Laukiu tęsinio. Manau, kad da turėtų i vė jaunuoliai susitikt.
A išgert, kam nepasitaiko...Svarbu nepriprast, turėt valių reikia...
I viskas bus gerai...

nereikėjo bernui gerti ir viskas būtų gerai, o dabar eis šuniui šėko pjauti:)

Kankinasi Mikutis. Tikėjau, kad žmogus doras, o ir drąsinasi jis nekvailai: gėda, betgi būna ir baisiau, dabar savo kaip nors ištversiu, o ilgainiui užsimirš.
Bet atsiskleidė ir panelės mintys.
Taip ir maniau, kad Zita jo nemyli. Susitikimai, bendravimas – šiaip sau. Kodėl gi ne, vaikinas labai patrauklus. Bet kaip greit jis jau atrodo esąs netašytas kaimo bernas… 
Panelei reikėjo gi kaip nors gelbėtis nuo tos atokaus Aukštaitijos miestelio nuobodybės.
Gaila Miko – išvien kančios, nėra nei Zitos, nei Verutės. Tikėkimės, patekės kokia nors Danutė.

Įdomiai dėstoma istorija puiki.