Niekur mums nereikia išeiti, Pranai, nes mes jau esam namuose, ten, į kur ilgai ir sunkiai ėjome. Ir mūsų senatviniam kalbėjime yra kas atranda racionalų grūdą, mintis, kurių nesuprasti jauniems. Kiekvienas amžiaus tarpsnis yra savaip vertingas ir gražus, galintis daug pasakyti galintiems suprasti.
Kartais pagalvoju, kad būtų lengviau, jei patys nebesuprastume...
Būkim - po saule tiek daug vietos.

Dėl kūrinio vertės: O man kūryboje turi vyrauti ne tik mintis, bet ir jausmai, pojūčiai, kurie ir išreiškia giliau žmogaus mąstymą, jo sugebėjimą matyti, jausti ir vertinti jį supantį pasaulį. Ir nereikia įmantrių, negyvų , dirbtinų metaforų, naujadarų, kad tik kitaip nei pas visus. Kas tie rimai, ritmai, kai neina žodžiai iš vidaus, iš širdies su visais atspalviais ir vaizdiniais. Parašyti žodžiai turi savaime išplaukti ir tekėti. Nereikia kapoti malkų. Tai tik mano toks supratimas.O nepatikimą draugą kuo anksčiau išmesite, tuo bus geriau. Ypač jei jauti, kad tu jam reikalingas dėl tam tikrų išskaičiavimų, dėl naudos ir t.t. Jis jau nepasikeis ir nereikia to gailėtis. Švarių, sveikų ir laimingų ateinančių metų. Rašykit, visuomet įdomu skaityti Jūsų kūrybą

Joks pakeleivis ar praeivis negali sakyti, kada kam kur laikas. Ir gal abejonės, vedžiojančios tarp rašymų ir neužrašymų, yra ne senatvės pasireiškimas, o rodo neaprėpiamus aruodus?
Tada, kai varnui Goliui į kompaniją atskrenda dar ir gaidys, viskas kaip tik paaiškėja, nors iš pradžių taip ir neatrodo. Pastarasis i.parašas aiškus.
Todėl jokiu būdu nereikia pasirašinėti kryželiais, nors ir man būna noras rutuliukais. Juk susikalbam parašais, nesvarbu, kad internetiniais, svarbu, kiek juose savęs (aišku, kad nepabėgsi).
 
kurį tai kartą > taip, betvarkė lietuvių kalboj, reikia pasikliauti savimi, bet junginiai su tai (koks tai, kažkur tai) –  vis tiek negerai > kažkurį kartą
apvoktų > dalinai suvoktų?