Viską perskaičiau tarsi skaniausią, sveikiausią vandenį gerdama, ačiū.

Sklandžiai ir su giliu dėmesiu žmogui papasakota likimo istorija, suteikiant jai apsakymo formą (informatyviai, bet glaustai, apibendrinant).
Rašant kūrinį net pati tikriausia medžiaga apdorojama, apgalvojamas dėstymas, bet tai daugiau mažiau darbas. Svarbiausia – turėti ką pasakyti.
Skaitytojai įvairūs, galbūt ne visiems paprasta sekti tiek mačiusiu ir surinkusiu Autorės žvilgsniu, įsivaizduoti to meto buitį ir realijas, gali būti dėl įvairių priežasčių kol kas nelabai aktuali pati tema. Kaip ir kiekvienu kūriniu, pirmiausia patiki paliestieji.
Kad ir tuo iš praeties iškeltu nebereikalingu motinų suolu (– Tarsi nebūta. – kaip ir sėdėtojų) arba senos moters pajausta riba (– Aš nebenoriu gyventi!) susitikus tą klaikų ir nepažįstamą pavidalą veidrodėlyje. Tokios ir panašios detalės pasako daugiau už protingiausius teiginius ar graudinimus.
Šioje prozoje apie gyvenimo prozą yra ir poezijos, lyrikos bei visų kitų gyvenimo naštą apibendrinančių žanrų, kalbančių apie meilę, pakantumą, skatinančių mąstyti.
---
Pasikalbėk su Juze, jis tave mylėjo. Netrukus gali būti per vėlu. Pirmoje dalyje suabejojau, dabar, po visko, suprantu: neteisk žmonių, pasikalbėk, pabandyk pažinti  – ištverti bus lengviau.

Į tokį susimąstymą įpuoliau perskaičiusi... gaila, kad jau pabaiga... nors džiaugsmo maža tuose ištvertuose gyvenimuose, bet jie kažkaip stiprina. Tokie tat gyvenimai... Ačiū Dalija. Jie, kaip rudens lapai gula ir gula, bet jūsų aprašyti, nušvito savo spalvom...

Na, o dabar aš pradėsiu skaityti. Man tai bus pradžia. Gal ryt, gal poryt pradėsiu, o baigsiu  jau tuomet, kai baigsiu. Bet savęs skaitymu neprievartausiu.
 Nežinau, koks  jausmas  apima žmogų, kai jis  štai parašo  „pabaiga“
Šiandien apie tą patį pradedu rašyti jau ketvirtą ar penktą  kartą. Sarmata, O nuojauta  tokia, kad prisieis ir eilinį kartą..
Bjauru, bet kitaip neišeina.
Ir todėl  nepykite, kad pavydžiu sugebantiems  užbaigti sumanytą darbą.

Tokie tekstas liudija apie rašiusio asmens pastabią akį, jautrią širdį ir nesudrumsčiamą meilę aplinkiniams.Kiek besitęstų Jūsų veikėjų gyvenimai, kai pamatau pastabą, jog čia jau pabaiga, pagaunu save šnabždant: " Norius dar..."Tai ne mano išskirtinis apetitas, o teksto magija.

Nemoku komentuoti prozos. Tiesiog Jus skaitant viskas atrodo labai sava. Sunku tą jausmą perteikti žodžiais. Na, viskas čia pat, šalia...