tiesiog ačiū už nuostabius skaitymus, už galimybę prisiliesti prie jūsų gyvenimo ar nebūtinai įvykių...

Dėkoju Jums už nuoširdumą, už tai, kad nevengėte parodyti įvairius žmogiškus jausmus, kurie gal skaitytojų ne visada yra teigiamai vertinami, bet žmogus yra žmogus...Skaičiau godžiai. Ačiū.

Mintis, kad vagies kepurė dega, buvo kilusi ir man – jei istorijoje užkabina pažįstami momentai ir reaguoji, tai turbūt reiškia, kad autorius tikslą pasiekė.
Džiaugiausi Jūsų sugebėjimu reikšti mintis. Svetimų gyvenimų negyvenau, t. y. nesipiktinau niekuo ir neraudojau, bet pergalvojau kai kurias pažįstamas savo situacijas.
 
Radau daug gerų klausimų ir svarstymų, bet kad atsiminimai nėra gryna tiesa, tai tik paralelinis gyvenimas… Norėjau šiauštis: ne.
Nebūtinai. Viskas yra visada, rašant yra tik dalinio nutylėjimo klausimas, pagaliau objektyviosios ir subjektyviosios tiesų susipynimas.
Bet prie šios minties Epiloge ir prieinama: atsiminimų autorius yra įkalintas savo gyvenime, autorius (…) bejėgis pakeisti  praeitį ir savo suvokimą.
 
Beje, kaip ir skaitytojas savąjį. Visada bus visokių nuomonių, požiūrių. Tarkim, ar tuometiniai studentai iš kaimo negalėjo badauti? Visaip buvo – iš to meto studentų kaip tik yra tekę girdėti apie aprašytą skurdą. Arba, pvz., savižudybės nesiečiau su veikėjos įtaka – didžiąja dalimi siečiau su paties savižudžio asmenybės problemomis. O įvairius pastebėjimus suprantu ne kaip piktdžiugą, o kaip gilesnį situacijos vertinimą ir atvirą kalbėjimą apie tai.
 
Memuarininko siekis – ne graudinti ar gąsdinti, o tiesiog papasakoti nuo savęs. Publicisto – nagrinėti visuomenės (bendras) gyvenimo aktualijas. Visa tai yra.
Stilius be įmantrybių, sklandus, su lyrizmo, ironijos, ramybės ir liūdesio gaidelėmis. Turinys, išeinantis iš patirties ir apmąstymų, paveikus ir nuoseklus, jei nuosekliomis galima vadinti žmogaus gyvenimo duobes.
Neatrodo išgalvota. Skaityti man neprailgdavo. Liko.
 

,,Vėl buvo birželis, vėl ėjom po liepom Laisvės alėjos viduriu kaip kadaise vestuvių dieną, o jis muistėsi ir vis taikėsi ištraukti savąją ranką iš manosios, bet aš buvau negailestinga, mėgavausi jo sutrikimu ''...man ši vieta pati šiurpingiausia iš viso to kūrinio...tai perskaičius, supratau į kokią duobę tas  herojės ,, manasis'' įkrito ir džiaugiausi, kad jis dar gyvas...ir, o siaube, jis nusižudo...herojė nesugebėjo suprasti, kad tas ,,manasis'' nėra jos nuosavybė, kurį galima visą gyvenimą  negailestingai trikdyti ir TUO MĖGAUTIS... jai dabar TO ir labiausiai trūksta...tas herojės smulkmeniškumas - tai skaudus nuopolis... knaisiojamasi vaikiškų rūbelių etiketėse, kuriuos tėvas padovanojo dukrai, džiūgavimas kiekviena jo ir mažiausia nesėkme...ir vis kartojimas ,,manasis manasis manasis'', kada jau viena ir kita pusė yra sukūrę kitas šeimas...tai šį rašinį aš priimu, kai literatųrinį kūrinį, kur rašytojos fantazija neribojama ir nieko bendro su autore nėra, todėl prašau Dalija nesupykti...čia parodyta moteris - di-vizija, kuri pervažiavo per smegenis net KMI Rektoriui Zigmui Januškevičiui /pokalbis gydytojų skirstymo komisijoje/...jei kas pažinojo Rektorių, tai suprato, kad tai herojės gryna pagirūniška fantazija.. arba to skurdo vaizdeliai...herojė baigė mokyklą Kaune...jos motina dirba, patėvis dirba, pati atėjo į studijas po darbo fabrike...socializme asmenis iš darbininkų klasės, kurie jei stikliukus dažnai nekilnojo, gyveno neblogai, leido savo atžalas į aukštus mokslus...o studentai, kurie turėjo tėvus kaime, taip pat nebadavo...kumpių, dešrų, sūrių, sviesto, medaus ir net kugelių pačirškint ant keptuvės atsiveždavo...taip kad alpti, pažvelgus į košytę valgantį vaiką, tikrai nereikėjo...čia jau autorė pernelyg pasistengė sužadinti skaitytojo gailestį...patiko gyva įtaigi kalba, įtaukiantį skaitytoją, aktuali tema...ypač savizudybių...KODĖL TAIP ATSITINKA? ŠTAI DALIJA IR PARODĖ GYVĄ VAIZDELĮ...SKAUSMINGAS AČIŲ...gal kas pasimokys...

Šitą dalį, Gerb. Dalija, galėčiau sulyginti su nuostabiu , spalvingu saulėlydžiu plačiame horizonte... kad ir kaip gražu, kad ir kaip daug - viskas turi pradžią ir pabaigą. Ir ačiū Dievuj už tą pradžią... o Dalijai už dūšios paganymą po Gyvenimo lankas... Priglausiu, kad neprapultų patys tikriausi žodžiai...

Kai Viktutei teko tokia garbė ištraukti į dienos šviesą nuostabią pasakotoją, negaliu egoistiškai neužprotestuoti  jos ištarto "Nerašyk.. mes viską matėm.." Kitą dalį prašau jau rašyti tik advokatams, nes tokių gerbėjų ir mylėtojų eilutė jau susirikiavo ir varvina seilę. Stiprybės, mažiau dvejonių - nuteis visus, bet griežčiau tuos, kurie nepadarė tai, ką tik jie vieni gebėjo padaryti...

Nemenkas darbas padaryta, o apie  kažkieno vertinimus negalvok, nes manau, kad  po kurio laiko rašydama apie tą patį regėtai, kad  jis, „ tas pats“ kažkiek jau kitoks. Ir pati pasirodytum kitaip.
Sėkmės  geriausios linkiu.