Puiku, sekiau pagal žmogaus slėpinių pažinimo gaires (Aš klydau, aš ir užmokėjau; O man buvo gera, kad ne aš ta besivejanti; Būna ir tokių dorų žmonių! (jis); o ta saga – ilgalaikės atminties pavyzdys…)
Tik vienas prieštaravimas: jei vyras susirinko nuotraukas, kad neliktų atminimo, ar beverta galvoti, kad gyvenant reikėjo daug kalbėtis, gal būt buvę kitaip… ir dar tie „kaip tu gali“, „nejaugi tau nėra nieko švento“ bei kiti veiksmai pakankamai iškalbingi – veidmainystė.
Nors žmogaus labirintai tokie neaprėpiami, kad gal ir esama pagrindo svarstyti apie buvusias neišnaudotas galimybes. Sunku pasakyti. Visi tokie skirtingi, įskaitant senuosius tėvus. Geras vaizdelis.
 
(3 eilutė) Reikšme „bendrai, apskritai“ aplamai nevartotinas (kiek suprantu, tarmėse vartojamas)

Taigi, kad tik juokas kartais iš visų sopulių išgelbsti..Gerumas irgi su galu, nes save galime ne tik kiaulėms sušerti, bet ir velnią papenėti...Nežinau, kaip kiti, bet aš noriu dar..Ne, ne kančios ir ašarų, o tos stiprybės ir gerumo..
 

Klaidingi tie mūsų gyvenimų vingiai, skausmo kupini... tampa išraižytų širdžių, ašaromis rasota puokšte... ši dalis verčia giliau susimąstyti ir patylėti...

Gyvenimų paradoksai...

Patylėsiu. Tai irgi komentaras.