...visiems pagyrimams pritariu...tik nežinau, kaip priimti šią Dalijos kūrybą, ar kaip herojės istoriją, ar tiesiog rašomos įdomios knygos ištraukas. Dėkoju už tikrai įdomius personažus - mano širdžiai jie visi mieli, žmogiški ir teisūs ... gaila man, Dalija, ir to Tavojo,vis ieškančio MEILĖS... kurio tu kaip sakai niekada nemylėjai...žinoma, širdžiai neįsakysi...bet be meilės ir jokios santykių darnos negalima buvo tikėtis...o dar tokiose tragiškose situacijose...šiaip ar taip tai įdomi pamokanti knyga turėtų būti, kokiu pagrindu reikia kurti šeimą, kad išvengti pragaro kančių abiem pusėm ir nieko nekaltiems vaikams, neišskiriamt mamales ir papales, kuriems užkraunama ne pagal jų metus našta...
Šioje dalyje labai sėkmingai psichologiniu požiūriu perteikta aiškinimosi situacija. Rodoma net ne veikėjos tvirtybė (jos neneigiant) – greičiau pasiektas tam tikras taškas. Gera ir sutuoktinio bendroji charakteristika (dėkingas bailys ir kt.).
„Kalbėjau nesulaikomai, o jis niekaip negalėjo išsigelbėti nuo mano žodžių…“ – praktika rodo, kad tokie monologai veiksmingiausi tada, kai adresatui nėra kaip pabėgti, kaip čia. Sukausto netikėtumu, baugina, glumina, bet nereiškia, kad viena ar kita pozicija nugali. Skirtybių susidūrimas.
Manau, kad ir nuo manęs nemažai pasakiusi Nijolena. Bet vis dėlto šūktelėsiu - senamadiška esi! Kažin, kaip atrodytai tokia, atėjusi su jaunyste į šitą laiką.
Štai jau ir aš su viena gyvenu per 50 metų.
Netikėlis kažkoks! Tiek gražuolių aplink, o aš...
Tfu! Sarmata tokiu save pasauliui rodytis.
Likti savimi nesiskaito jokiu žygdarbiu, bet kai ant gležnų jaunos moters pečių dedami vis nauji sopuliai, ne kiekviena išliktų ori ir tiesi. Mane jau žavi ne tik aprašymas, žodžio sodrumas, bet tos savybės, kurios leidžia jausti dvasinę herojės tvirtybę. Alkti sopulių - nenormalu, bet žavėtis gajumu?..Ant tokių žmonių laikosi pasaulis.
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2014-08-21 00:26:10
...visiems pagyrimams pritariu...tik nežinau, kaip priimti šią Dalijos kūrybą, ar kaip herojės istoriją, ar tiesiog rašomos įdomios knygos ištraukas. Dėkoju už tikrai įdomius personažus - mano širdžiai jie visi mieli, žmogiški ir teisūs ... gaila man, Dalija, ir to Tavojo,vis ieškančio MEILĖS... kurio tu kaip sakai niekada nemylėjai...žinoma, širdžiai neįsakysi...bet be meilės ir jokios santykių darnos negalima buvo tikėtis...o dar tokiose tragiškose situacijose...šiaip ar taip tai įdomi pamokanti knyga turėtų būti, kokiu pagrindu reikia kurti šeimą, kad išvengti pragaro kančių abiem pusėm ir nieko nekaltiems vaikams, neišskiriamt mamales ir papales, kuriems užkraunama ne pagal jų metus našta...
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2014-08-21 00:03:47
Šioje dalyje labai sėkmingai psichologiniu požiūriu perteikta aiškinimosi situacija. Rodoma net ne veikėjos tvirtybė (jos neneigiant) – greičiau pasiektas tam tikras taškas. Gera ir sutuoktinio bendroji charakteristika (dėkingas bailys ir kt.).
„Kalbėjau nesulaikomai, o jis niekaip negalėjo išsigelbėti nuo mano žodžių…“ – praktika rodo, kad tokie monologai veiksmingiausi tada, kai adresatui nėra kaip pabėgti, kaip čia. Sukausto netikėtumu, baugina, glumina, bet nereiškia, kad viena ar kita pozicija nugali. Skirtybių susidūrimas.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2014-08-20 20:05:30
žaviuosi ir rašymu ir autore, skaitau ir puikiai išsivaizduoju viską, laukiu dar
Vartotojas (-a): Pelėda
Sukurta: 2014-08-20 17:44:52
Manau, kad ir nuo manęs nemažai pasakiusi Nijolena. Bet vis dėlto šūktelėsiu - senamadiška esi! Kažin, kaip atrodytai tokia, atėjusi su jaunyste į šitą laiką.
Štai jau ir aš su viena gyvenu per 50 metų.
Netikėlis kažkoks! Tiek gražuolių aplink, o aš...
Tfu! Sarmata tokiu save pasauliui rodytis.
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2014-08-20 09:54:09
Atkartočiau Nijolenos žodžius...Dar - tai turi ir istorinę vertę, nes aprašyta tuometinė gyvenimiška tiesa, tvarka ir buitis...
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2014-08-20 06:43:49
Likti savimi nesiskaito jokiu žygdarbiu, bet kai ant gležnų jaunos moters pečių dedami vis nauji sopuliai, ne kiekviena išliktų ori ir tiesi. Mane jau žavi ne tik aprašymas, žodžio sodrumas, bet tos savybės, kurios leidžia jausti dvasinę herojės tvirtybę. Alkti sopulių - nenormalu, bet žavėtis gajumu?..Ant tokių žmonių laikosi pasaulis.