Kartais gyvenime yra daug klausimų, kurie taip ir lieka neatsakyti.... Tačiau, kaip gera, kai atmintyje lieka tai, kas švaru ir gražu. Tekstas, verčiantys giliai susimąstyti. Kaip visada laukiu tęsinio.

Įdomiai nuskamba paskutinis klausimas. Galbūt veikėja (pasakotoja) nujaučia (žino), bet dėl veikėjo Jonuškos minčių yra įvairių (gal mylėjo, gal tiesiog troško to pasąmoningai ir nemokėjo išreikšti, o gal nieko to nebuvo, nes išsidvejinimas labai patogu – gyveni kūniškai ir svajoji nematomai).
Tai gerai – perskaičius kyla impulsas pamąstyti, kas tai yra mylėti. Pavyzdžiui, vienas iš atsakymų – nežiūrint įvairių peripetijų, giliai giliai turėti kaip švarų paveikslą.

Galiu kartot ir kartot tą patį, kaskart perskaičius naują dalį. Labiausia žavi tikrumas ir vaizdingumas. Rašykit, Dalija. Pradeda išsivystyt priklausomybę: pirmas reikalas perskaityti jūsų žodžius ir gyvenimą... Būkit drūta, rašykit :)

Prie pirmo komentaro tegaliu pridėti, kad vienos plunksnos maža, rašyk su tiek plunksnų, kiek tik pajėgsi.  Skani duona visada palieka alkio...

Labas.
Na va, dar  viena  diena prasideda. Galėčiau ir  vėl pagirti už  atsiminimų rašymą, bet ir čia reikalingas saikas. Bet kad būtų nenuobodu, tai pasaklysiu, kad nesi tokia  demokratiška, kaip skaitant  atrodo. Jau parašei beveik  knygą ir  per visą laiką net  nekuštelėjai, kad  ją rašai. O  aš, kvailys, taip ir  manaiu - žvaigždes, Dalija, rankioja ir anūkams litanijas skaito.
  Iki  kito karto. Būk su plunksna.