įsijaučiau skaitydama,išgyvenau su jumis, ir pikta buvo ir skaudu ir graudu, bet žavėjausi jūsų asmenybe, jūsų drąsa.Ačiū už puikų savo sudėtingo gyvenimo aprašymą, už puikų kūrinį.

Kartais ir menkystomis, ir užtarėjais gali pasirodyti visai ne tie žmonės, iš kurių to tikėjaisi... Labai stipri pabaiga, tačiau čia juk dar ne pabaiga, nes laukiu tęsinio.

O man įstrigo jūsų drąsa, ištvermė, žavi jaunystė, siekiant teisės į visavertį gyvenimą... ir tas žmogus (grupės vadovas Zaksas), kuris dorai atliko savo pareigą, apgynė jauną, besilaukiančią vaikelio studentų šeimą. Suprantu, kad laikmetis buvo ypatingas, bet ir tame ir šiame laikmetyje lemia tai, kas nusveria : dora ar putojantis gyvuliškas savanaudiškumas. Visada pasilieka atminty sutikti žmonės- angelai... gera įsijausti, kad ir sunkumuose skendusį gyvenimą. Juk tai vyko Lietuvoj. Istorija, tai pamatai ant kurių statom šiandieną... Ačiū Dalija...

...labai teisingai, Dalija, pastebėjai, kad ,, - diktatūros, okupacijos laikosi ant niekingų, savanaudžių asmenybių - kaip dažnai tas užsimaskavęs vidinis priešas būna daug žiauresnis, negu išorinė okupacija, ar vidaus diktatūra.'' Tai  dabar, visas negeroves, baisybes mesdami okupantams, tarsi slepiame savo pačių nužmogėjimo lygmenį okupacijos laikotarpiu ir dabar.

Manau, .kad  dabar  gal net  sunkiau taip rašyti, negu kad  buvo taip  gyventa. Bet reikia. 
Na, o  aš  skaitydamas visuomet   jaučiuosi pagirtas tarpu  moterų. Tik  va Pakeleivis trukdo, todėl ir  jį į suknelę įvilkau, kad  netrukdytu  būti  tarpu jų.
Skaitant šią atkarpą, vis prisieidavo pasižiūrėti į  save ir visokį pamatydavau, net „liaudiškai  tariant, kaip šiknių“
Taip prisipažinus pasidarė smagiau. Gal ir todėl, kad  atsimenu, jog ir  motina  pasakydavusi; nugi esi  tikras šiknius,  rečiau - šmikis...
Iki..

Mano funkciją sėkmingai perėmė kolegos - visi prašo dar... Ką čia pridurti? Dar?...

Taip. Liaudiškai tariant, žiaurių šiknių yra visada.