Tas paskutinis žodis: ,,primenanti'' apvainikavo visą  vaizdingą pasakojimą .

Įtampa, nesusikalbėjimas, nejaukumas – ne vienos giminėlės kasdienybė, o šioje gražiausia tai, kad po visko liko tokia (kokia ir buvo) skarelės ryšėtoja.

Sudėtingi tų žemaičių būdai - jie bet ko neprisileidžia per arti... tačiau kaip puikiai viskas atskleista. Toks gražus tas marčios atlaidumas...  galima būtų tą tekstą visaip nagrinėti, tačiau - skaitau ir norisi dar ir dar...

O juk audi - buitimi apmeti, jausmais ataudi...Ir gaunasi keistas gyvenimo audinys, kurio ryškiame peizažo fone vyniojasi papilkęs jausmų raštas su juodais nuoskaudų plėmais... Iš jo neišeitų amerikoniška skarelė...Tik skaitytojui ir šilta, ir graudu...
Noriu dar...

Lyg ir smulkmenos, bet.. lašas po lašo ir  akmenį pratašo. Jos  dažniausia  ir apkartina  gyvenimą, iki... kad  geriau jau ir tokio neturėti. 
Bet va,  ar tai komentaras?
Sėkmės.
P.s: Šiądien žadama kaitra. Neperkaisk, apsirišk galvą. Kad ir ta skarale..