Tragikomiška? Gal dabar, o tada, manau, veikėjai dalyvavo žanre, kurį sunku apibūdinti vien dėl vidinės maišaties.
Skaitau ne kaip kūrinį, o kaip gyvenimą, ir ne todėl, kad smalsu, o todėl, kad per šią asmeninę istoriją atsiveria daug bendrųjų tiesų. Nesvarbu, kad kitas galbūt nusijuoktų, pagalvojęs, jog elgtųsi kitaip – deja, tik dekoracijos mainosi, esmė nekinta, – net ir pasislėpę po pragmatizmo ar balažin dar kokiu skydu žmonės daro tokius ar dar kvailesnius dalykus visais laikais. Bet tik nuėjus beveik iki finalo galima be išvedžiojimų pripažinti: darai kvailystes niekieno neliepiamas, eini į prapultį net tada, kai dar supranti, kad kažkas ne taip, ir dar gali sustoti...
Žmogaus kosmosas ir pragaras.
Na ir įdomūs jūsų pasakojimai... susiturėjau nuo skubaus skaitymo... palengva išgyvenau visą tragikomišką, nors tikrą gyvenimo situaciją... stebėjausi, nors paskiau pati sau atsakiau: argi nepanašiai aš pati dėliojau... Įsivaizdavau besisukantį kiną- manau kada nors taip ir bus :)
Pritariu pirmam komentarui. Kam jau kam, bet tokiam sodriam pasakojimui atsilapotų ne viena dūšia. Noriu dar...Kai tekstas kelia troškulį, jis - galingas...
Nevarginsiu, Dalija, neva komentarų užrašais.
Nusipirk knygai viršelius, užrašyk pavadinimą ( gal kitokį negu „Kam reikalingi mūsų gyvenimai“) ir tegu ji auga iki nemenko storumo, Rašai gerai, kad ir aš skaitydamas nepavargstu.
Auk didelė!
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2014-07-23 20:04:35
Miela skaityti, gilintis, įsijausti... O, kad šis pasakojimas vientisas sugultų į knygą!
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2014-07-23 19:50:56
Tragikomiška? Gal dabar, o tada, manau, veikėjai dalyvavo žanre, kurį sunku apibūdinti vien dėl vidinės maišaties.
Skaitau ne kaip kūrinį, o kaip gyvenimą, ir ne todėl, kad smalsu, o todėl, kad per šią asmeninę istoriją atsiveria daug bendrųjų tiesų. Nesvarbu, kad kitas galbūt nusijuoktų, pagalvojęs, jog elgtųsi kitaip – deja, tik dekoracijos mainosi, esmė nekinta, – net ir pasislėpę po pragmatizmo ar balažin dar kokiu skydu žmonės daro tokius ar dar kvailesnius dalykus visais laikais. Bet tik nuėjus beveik iki finalo galima be išvedžiojimų pripažinti: darai kvailystes niekieno neliepiamas, eini į prapultį net tada, kai dar supranti, kad kažkas ne taip, ir dar gali sustoti...
Žmogaus kosmosas ir pragaras.
Vartotojas (-a): Algimantas
Sukurta: 2014-07-23 15:29:18
Sutinku su visais komentarais.
Gyvenimiška, paprasta ir lengvai skaitoma,
kaip ir visa kita Jūsų kūryba...
Su nekantrumu laukiu tęsinio...
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2014-07-23 11:27:32
Na ir įdomūs jūsų pasakojimai... susiturėjau nuo skubaus skaitymo... palengva išgyvenau visą tragikomišką, nors tikrą gyvenimo situaciją... stebėjausi, nors paskiau pati sau atsakiau: argi nepanašiai aš pati dėliojau... Įsivaizdavau besisukantį kiną- manau kada nors taip ir bus :)
Vartotojas (-a): klajūnė
Sukurta: 2014-07-23 11:13:53
Smagus pasakojimas ir laukiu laukiu tęsinio...
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2014-07-23 10:33:19
Pritariu pirmam komentarui. Kam jau kam, bet tokiam sodriam pasakojimui atsilapotų ne viena dūšia. Noriu dar...Kai tekstas kelia troškulį, jis - galingas...
Vartotojas (-a): Pelėda
Sukurta: 2014-07-23 10:06:34
Nevarginsiu, Dalija, neva komentarų užrašais.
Nusipirk knygai viršelius, užrašyk pavadinimą ( gal kitokį negu „Kam reikalingi mūsų gyvenimai“) ir tegu ji auga iki nemenko storumo, Rašai gerai, kad ir aš skaitydamas nepavargstu.
Auk didelė!