kokia jautri istorija, alsuojanti meile žmogui, pasauliu, gyvybei.Ačiū

Jūsų žodžiai ir pasakojimas, miela Dalija, turi stebuklingą poveikį. Jie kaip upelis čiurlena širdim, glosto, ramina, gal net ir gydo...tiesiog būtumėt savanaudė, nesidalindama tuo. Gera skaityti. Lauksiu dar :). Ačiūūū

Na, dėkui ir vienai, ir kitai, tik Viktei labau, negu Dalijai.Jos dviejų skyrių daktarystė  veiksmingesnė negu aukštuosius  baigusios daliuteisk. Stebėtis reikia matant, kaip Dalija atgijo, išsitiesė, kaip  išsilygino jos raukšlės, kaip it paukštė vėl šokteli giedoti.

Dievulėliau, kaip nuostabu. Taip ir matau ir jus, ir Viktutę, nors nei vienos tiesiogiai nebuvau sutikusi - toks vaizdingas, ramus pasakojimas. Kad daugiau būtų tokių žmonių kaip jūs, kaip Viktutė... Laukiu tęsinio, rašykit ne vien Viktutei, bet ir mums.

Dėkui Viktutei, nes ji buvo galingas katalizatorius ir sugebėjo rašymo reakciją sukelti. O sodri kalba, gyvastingas stilius jaudina, traukia ir turtina. Dėkui. Lauksiu tęsinio.Manau, kad ne aš viena.

Ką ir bepridursi – ne prasčiau už „Knygą apie San Mikelę“, žmogiškai.