Na taip, apie Tėvynę reikia mąstyti. Bet ne kito mintimis, netgi ne Dalijos. Tačiau kaip aš pats pradedu mąstyti, suprantu, kad jos nepažįstų. Ji iš kažkokių margaspalvių gabalų, o sudėti darniai į vieną, juolab ne tik savo, bet ir mūsų Tėvynę, ogi niekaip neišeina. Bent dalinai, matyt, ir todėl, kad daug  jos išnešiota, išvežiota kitur... 

Taip paprasta, nesudėtinga mūsų poetams mylėti Tėvynę > skaitant minimų poetų eiles turbūt ne vienam gali taip pasirodyti, tačiau ar tikrai šis įspūdis neklaidingas? Mylėti apskritai kartais būna labai sudėtinga, tėvynę taip pat:) mintys dėstomos sklandžiai, įtaigiai. 

Labai puikiai ir jautriai parašyta, sukilo visokių minčių.
Tarp jų – ir tas paradoksas apie bet kuriuos grynakraujus, kurie savo Tėvynei kartais abejingesni, bet daug apie meilę kalba.
Ar visi iš tikrųjų sugeba mylėti žemę, kurioje gyvena? O dar ir meilė žmonėms...

Jautriai. Labai jautriai – skaitant akyse ašaros tvenkėsi. Nevyriška? Nesąmonė. Toks tekstas negali nepaliesti... Nors vėlgi – kažkam toji Tėvynė tėra tik gimimo vieta, o po to...

Labai gražu ir verta susimąstyti. Prisiminimas: pradinėje klasėje susiginčijau su mokytoja, nes ji sakė, kad "Lietuva - tai tik tėviškėlė, o tėvynė - tai ta, plačioji". Man jau tada Lietuva buvo Tėvynė, o tos anos nepripažinau...

vis tik šokoladiniai vaikai gėris...
 

Namai, kur širdis... jei tėvai užburia tėvynės ilgesiu, jei tėvynė neveja lauk... širdingai aprašėt.

Žemė- viena visiems, gražiai parašyta.

neesu prisirišusi prie Tėvynės - kuo toliau nuo jos, tuo geriau. (į šiltąją pusę - klimato, geografijos atžvilgiu, turiu omenyje.) kur dangus toks aukštas - medžiai aukšti - o žvaigždės leidžiasi žemyn - taip gera, kad gaila miegoti - gyvenimas, tame kūne kuris išjaučia tą aukštą dangų, tą orą, tą kvapą, tą vaizdą yra ribotas. Tai nieko panašaus nejaučiu tėvynėje - o gamta,daugiau mažiau visur turi savo cinkelį,bet traukia mane ne šio krašto. Žaviuosi Čiurlioniu - jis tą kraštą išreiškė labai gyvai, su visa jo energetika (turiu omenyje klimatą ir kosmosą - ne žmonių prisirišimus ir mentalitetą, bet krašto energetiką; Čiurlioniu žaviuosi - kad taip gyvai išreikšti reikėjo jausti jį labai gyvai. ne - man tas kraštas ne taip patinka - beveik nepatinka. (tokie jausmai - lengva neprisirišti prie jo.)  :)
nei liaudies dainos, nei kostiumai - spalvos, linijos, judesys šokio, patys šokiai, kai pažiūri kokius nors gruzinus; tai viešpatėliau; Taip, pirmą kartą, išgirdau, kad gal visai tas Lt. himnas, na, ir ne taip jau klaikiai skamba - o beveik kaip ir gražiai, bet jį dainavo gruzinai - svečiai (kažkokioje laidelėje - gal "duokim garo". suklusau, nustebau... jie kai dainuoja, atrodo, kad kaip kalnai dengiantys vienas kitą - taip balsai, prasilenkia, prasilenkia, ne vienas ir ne du - ir ne trys, balsai, jie skleidžiasi, kyla aukštyn, apima visą erdvę, leidžiasi kupolu ant žemės... ) graži ta Gruzija, beje, lietuvių himnas pirmą kartą pasirodė (jų dainavimo dėka) ne toks jau ir špietnas.