Galėtų šie minčių pėdsakai būti kiek trumpesni, atmetant šiokią tokią pompastiką. Tačiau mintis aiški, patiko plytų ir akmens motyvas, nors skirtumas tik tas, o tame ir yra problema, jog kartais kūryba vertinama materialiai, siekiama iš jos gauti kokios tai naudos, kad ir tos Jūsų minėtosios suprantamos eilutės. Tačiau šį prašymą taip pat galima vertinti skirtingai. Kūryba- unikalus dalykas, visi vienaip ar kitaip kuriam tautos paveikslą, tik kūrėjo dalia sunki, nes iš jo tikimasi, jog tas paveikslas pralenks kitas tautas, vyksta šiokios tokios varžybos, kūrybinis šaltasis karas. Nukrypau galbūt į kaip sakoma į lankas, tačiau kiekvienas iš teksto pasisemiame tai, kas mums svarbu, aktualu, pastebima mūsų aplinkoje. Vertinu straipsnio turinį, jau vien tema (kūryba) pagirtina.

"Meilė artimam žmogui, meilė savo žemei, kraštui ir paprastam žmogui, kuris lūpose neša lietuvių kalbą, o protu, mintimis, žodžiu ir rankomis kuria. Kuria mūsų ir mūsų vaikų gyvenimą, kuria dabartį ir ateitį, kuria Lietuvą. Tikiu, kad laimingi buvo visi, kurie kūrė, kuria ir kurs. Tad būkime laimingi kūryboje, gyvenkime ir dekime ja. Savimi, savo gyvenimu priimkime ir tinkamai panaudokime Aukščiausiojo duotą pačią švenčiausią ir brangiausią dovaną — kūrybą. " - pritariu

Kas turėta omeny kalbant apie pseudo-, supratau. Tuštybės ir ją liaupsinančių užtenka.
Kanalizacijos ir vulgarybių išpopuliarėjimas – atskira tema. Yra to, bet yra ir kitko.

Siekiamybė „rašyti taip, kad visos kartos suprastų“… Nė tos pačios kartos žmonės visi nesupras. Matau čia tiesiog pamąstymą apie tai, kad reikėtų vengti dirbtinių dalykų.
 
Parašyta nuo savęs, turiningai, galima būtų nemažai diskutuoti.

O apie meilę kalbai... Kur ta meilė išgaruoja kasdienybėje? Ne anglų ar kita kalba kalta.

labai jau smulkiai viskas parašyta. jaučiama kažkokia nuoskauda. kas per daiktas yra "pseudointelktualinis elitas"?

Tikiu, kad dar ne viena kūrybos knyga užgims...