tekstas  kažkuo užburiantis, verčiantis suklusti, susimąstyti. tekstas be pabaigos:)

Dažniausiai taip ir yra – ekranai ir nepabaigiami rašteliai sau. O rytą kažkieno nemigos sukutį randa atsitiktinis skaitytojas. Ir iš tolių toliausių į kitus ekranus skrieja tai, ką labai seniai parašė galbūt taip pat nemigos prakalbintas jaunas poetas (atrodo, V. G.): Aš nieko kito, patikėk, tau duoti negaliu, / tiktai save, neužmirštuolių puokštę / ir eilėraštį.
Gal ir nemiga praėjo, o eilutės yra.
 

Žvaigždės krenta iš dangaus ar "į dangų" ?:))

Tai ir galvoju, kodėl turėjau pabusti 4 val. ir įsijungti kompiuterį? Pasirodo, ne vienas šią naktį blūdiju.