Manyčiau, tai neišmedituotų minčių kratinys. Jau pirmas sakinys priverčia pagalvoti apie viduramžių vienuolius, klausančius savo vyriausiojo kalbos ir nė kiek neabejojančius ja.

"pats žodis „šventas“ ateina iš žmogaus".

Kam iš žmogaus, kam iš iliuzijų. Kam iš žemės ar paprasto akmens. Nors tai yra esė, kur autorius turi teisę reikšti viską, ką jis galvoja ir su kuo sutinka, tačiau visuma kažkaip... atstumia. Atstumia todėl, kad kai kurie sakiniai rašomi pseudo akedeminiu stiliumi, bandant sukurti "išmintingo teksto" iliuziją. Iš praktikos jau esu pastebėjęs - jeigu tekstą sunku suprasti, tai ne todėl, kad jo autorius labai protingas.

"
Tarsiu taip: „esu, kurs esu“ bekalbio įvykio kalbinė išraiška — individuali juslinė būtis, buvimas, Nesuprantamos Nežinios kalbinė raiška – gyvenimas, tikėjimas, religija, žmogiškasis Tikrovės mitas, iš kurio ekstensyviai bando išrūkti šiuolaikinis žmogus, įtikėjęs techno mito galia, kaip anksčiau visagaliu „VIDJA“ – „Pradžioje buvo ŽODIS.“ Egzistencija — būtis, buvimas — bekalbis, Gyvenimas iškalbingai plepus.
"

Čia apskritai yra nesąmonės viršūnė. Pavienės žodžių kombinacijos gal kažką ir reiškia, bet C'mon - mes visi žmonės su smegenimis, kurios mėgsta logines sekas.
Viena mano pažįstama kartą parašė tekstą apie kažkokį indusų Brubhapadą (ar kaip jį ten), paminėjo tame tekste viską, kas susiję su sąmonės būsenom, pasąmoningumu, gyvenimo tikslais, esme, karma, likimu ir t.t.
Žodžiu, išplakė nesąmonių kokteilį taip, kad neišprotėjęs neatkoduotum. Ir kikendama pateikė skaitytojams.
Ir žinote ką?
Tekstą įvertino kaip nuostabiausias minties gilumas, nors vėliau autorė viešai prisipažino, kad nė velnio nesuprato, ką parašė. Labai linksma, ar ne?

Tačiau žymiai liūdniau, kai žmogus rašo ŽINODAMAS, kad rašo kažką prasmingo, o tai pasirodo beesanti ta pati makalynė.


Aišku, mano pasisakymas yra kategoriškas ir negailestingas, bet būtent tai aš čia ir matau - neišmedituotą, neperžiūrėtą, neapgalvotą kratinį, kurį norima prastumti kaip prasmingą.

visi mes mirtingi...

Ai, dar kartais būna keistai žodžiai sudėlioti, tad ir sakinių struktūrą ir galima būtų pakoreguoti :)

Uždedu lietuviškas kabutes :) („“);
Brūkšnelius keičiu į brūkšnį (—);
Antroji pastraipa keistai užbaigta, nevisai supratau, kad ten tiksliai turėjo būti. Lygiai taip pat ir ketvirtoje nuo galo pastraipoje.
Gan nublanko — stilistiškai ne itin patraukliai skamba; galima ir be „gan“;
Citatos turėtų būti tikslios (:
„Juslinė Tikrovė žmogui nepasiekiama“ — gal turėjot omeny kitą tikrovę. Aš turiu akis, ausis, nosį ir kitką, ir juslinę tikrovę patiriu kasdien, kiekvieną akimirką :)
Drįstu nesutikti, kad sunykus laiško reikšmei, dingo ir polemikos žanras. O net jei jis irgi sunyko, vargu, ar laiškai tam padarė didžiausią įtaką :)
Sudomino vieta apie pradžią; gražiai skamba „Saulėkalnis“.
Gerbiu požiūrį į šventumą ir kitus dalykus, nors ir ne visai su tuo sutinku :).

Čia su Taip ar Neneišsiversi.
Kita vertus, manau kad ir Šliogeris filosofijos pasaulyje nepriimtas į studijas. Man J. Minkevičius buvo įtaigesnis. Bet irgi daugiau kaip dėstytojas... Nors anąjį geriau žinojęs. Taigi, skaitau Ražą ir tyliu.