kaip visada :)

E, mielas Ražai, matyt, atėjo tas laikas, kai manęs jau niekas neklausia ir neklauso- paduoda raštmenį ir rašyk, ką kažkas diktuoja. Neretai negti nesuvokiu - Kas? Net ir prie kleboniškos būdamas.
Bėda dar, kad ir mano Dievas beveik nebažnytinis. Pas Bačkį ir jo tarne, sakykime, į arkikatedrą, jis manęs nevaro. Bet kai jis Savęspi, jaučiu, kad ten Visatos nemažiau, negu dangiškuose plotuose.
Tad žengtėlėki prie kleboniškos ir pajausk, bičiuli, nesibaimindamas tos erdvės, nes visai įmanoma, kad ne vieną žvaigždę ir pats gali joje įkelti. Irgi aukštai, aukštai, ne taip kaip televizijose. Ir nesivaržyk, jeigu matydamas tave prie tokio darbo ir aš tave savo Dievu pavadinsiu.
Tad į sveikatą ir gero Savęsp pajautimo...

Ar nepadauginta, Dzieduli, kad vis su angelais, vis su dangum
ar dangumis, net su pačiu Dzevuliu, o kaip gi mes, čia pažemėj,
daliuteisk, raželis nusitrinęs ir kiti Žalios pievos žiogai ir laumžirgiai,
boružės, vabalai, laumelės pripėdintas drobeles - likimėlius
Grudoj ar Merkyje skalbia...užsidarysi dar Savęsp, o mes visi lyg našlaitėliai...
negerai, drįstu ištarti, Pranuli...