Galima kabinėtis prie kablelių, prie daugtaškių, gal dar prie kelių smulkmenų bet tik pavydėti galima tokio sklandaus, psichologinio herojaus porteto perteikimo. Taip, nepaminėta čia nei mirtis, nei vėžys, bet tai apie ką eina kalba aišku visiems. Diologas su savo (V) atskleidžia visus mirštančiojo žmogaus psichologijos niuansus. Čia ir viltis ir dvejonės, tarpais supratimas neišvengiamybės. Kas ypač patinka, kad AUtorė neteigdama savo tiesioginių išvadų jas pasidaryti palieka skaitytojui. Ačių už puikią dalį. Geras tas rašytojas kuris parašo kūrinį apie meilę nei kart šio žodžio nepavartojęs. LYgiai geras tas kas šitaip gali rašyti apie mirties patale gulintį žmogų.

tai ne pabaiga, bus tęsinys.

Ne tiesiausias veidrodis, o gal lygiausias.Kai žydi alyvos, raudonų šviežių obuolių ant medžių dar nebūna, jie negali kristi.Man čia panašu į dienoraščio užrašus, bet ne į novelę, nėra veiksmo, staiga baigiasi rašinys ir nieko daugiau nepasakoma.O juk norėtųsi išgirsti kažką giliau ir jautriau. Bet gal tai ne pabaiga, bus tęsinys...

manau, kad kūrinys nepabaigtas. kūriniui trūko tikrumo, jausmų,veiksmo.

"Tos alyvos, kurias atnešė mama, užtvindė mano palatą nepaprasto kvapo..." - užtvindyti ne ko, o kuo. Tad: nepaprastu kvapu;
"...ramunių, išsirikiavusių pukeliais aplink supynes, pakabintas ant obels šakos..." - pūkeliais? pulkeliais?
"- Na, kaip gi nebuvai! " - kaipgi kartu rašosi;
"- Manai, kad greitai juo tapsiu?,- paklausiu ir žvelgiu jam tiesiai į akis." - kablelis po klaustuko nereikalingas;
"- Ką tu čia kalbi? Matyt, blogas sapnas. Juk tvirtėji, Matai, tvirtėji!,- jo akys, rodos, nemeluoja ir švyti it dvi išsigelbėjimo burės." - kablelis po šauktuko nereikalingas;
"...galbūt tai buvo paskutinė jo praleista naktis.. " - daugtakis susideda iš trijų taškelių;
„Išgulėtos žymės, ilgi koridoriai, palatos, medikamentu kvapas.. na, kiek kartų girdėsiu šitas Tavo sapaliones? " - daugtaškį sudaro trys taškai. Šiuo atveju po daugtaškio reikia pradėti didžiąja raide, nes prasideda kitas sakinys;
"Aš šitaip stengiuosi, kovoju, kad tik likčiau kartu su Tavimi ir žinai, dabar įsitikinau.." - kablelis po "Tavimi";
"Pabandau nusišypsot, bet nevykusiai." - galūnių nukirtinėjimas būdingas šnekamajai kalbai, čia jis nelabai tinka. Juolab, kad iki šiol pasakotojo tekste to nevartojai.

Man keista pasirodė tai, kad po V žodžių pridedi "Tavo V.". Tai būdinga laiškams, laiškeliams, žinutėms. Šiuo atveju suprantu, kad V tiesiog įsiterpia į berniuko mintis. Tad nemanau, kad dialogo metu kas nors pabaigęs savo žodžius sako: "Tavo..." Na, nelabai kaip čia skamba.
Tekstas trumpokas, tad nelabai yra ką ir pasakyti. Kažkodėl nepajutau nei jautrumo, nei trapumo, kuris, manau, turėtų būti tokioje situacijoje. Gal dėl to, kad dalis trumpa, neina pajusti pasakotojo nuotaikų, jausmų. Viskas tarsi iš šalies. Bandoma kalbėti lyriškai, jautriai, tačiau skaitytojas nespėja perimti to jautrumo, kai tekstas staiga pasibaigia. O jame, pasirodo, taip nieko ir nenutiko. Trūksta kažkokio veiksmo. Gal ir ne tiesioginio, vykstančio aplink berniuką. Bet reikia.

Mintys apie veidrodį ir paukščius puikios, nuoširdus, jausmingas pasakojimas.

įtaigiai užrašyta. gerokai labai patiko :) (mano gramatika iš susižavėjimo šlubuoja)

uoj, visgi palikau klaidelę - „Pamenu, anksčiau bijojau adatų, palatų, kvepiančių medikamentais, siaurų ligoninės koridorių...“ jei galima kabliuką po palatų padėkite:) Ačiū

...skaudus pasakojimas...patiko.