labai patiko

Haiku, mano supratimu, turėtų atspindėti amžinybės atspindį, užfiksuotą momente. Pelėdos haiku, jei tik autorious nesupyktų, parafrazuočiau taip:

Aplėkęs žemę
Nebeturiu, kur sugrįžt.
Trepsiu vietoje.

Išgyvenimai perdaug smeniniai, su haiku nesuderinami, betg visgi...

Antrą kartą atsiradau čia atsitiktinai. Bet paskaitęs, padūmojęs ir aš nusprendžiau pasukt į Japoniją. Taip atsirado trečias kartas.Tikiuosi, kad ir titanas čia pasirodys ir mane tikriausiai pagirs... kad parašiau pirmą haiku.
O gal čia ne haiku?

Trepsiu vietoje,
kad prabėgęs pasaulį,
Sustočiau negrįžt.

Bet mintis sakyčiau vis dėlto yra. Ir jeigu tai haiku, kaipgi neprisiglausti prie kleboniškos?
Gal čia, mielas Ražai, ne vieta taip paišdykauti, bet pasidaviau gerai nuotaikai.
Sėkmės Tau. Ir Žodyje, ir Gražiausiame sielai krašte.

Labai gražu, Ražai, kad poetinė diskusija čia nesibaigia: "labai gražu, o jums, sere, gal dar puodelį arbatos?" Diskusija turi būti. Ir jeigu taškosi kraujai, reiškia tema tikra, reiškia, yra apie ką diskutuoti.

Dėkui Jums, titanai, už išsamias pastabas. Aš visai nepretenduoju į haiku, juk įdėjau šį trumpuką į skyrelį "poetiniai blykstelėjimai", turbūt mano mąstymas kitoks, nežinau kas yra išmintis, išmintis būdinga Rytų kultūrai, esu tik kelyje į išmintį, kuri, mano supratimu, būdinga tik seniesiems graikams, neužbraukiu, sakydamas, jog tai išmintis ar priešngai, kiekvienas akimirksnį išgyvename skirtingai, nėra dviejų tapačių, o ir pasaulio sąranga nevienodai aiškinama ir suprantama, kas būdinga Rytų kultūrai, nebūdinga Vakarams, nors vienas aspektas tinkamas abiejoms: žodžio magija, tiksliau gal žodžio galia. Tai bandžiau pasakyti šiame trumpuke: tikrovės stygius ir jos geismas, prarasto "rojaus"ilgesys gimdo Žodžio galią nukreiptą į dangų: Rytų atveju "nušvitimu", krikščionybėje į "amžiną gyvenimą", peržengiant "Majos skraistės netikrumą; kančių ir vargo pasaulį.
Broli, Pranai, tikrai niekur nesiruošiu mauti į platų pasaulį, pabandžiau trumpuką joponišku stiliumi, mano vietelė ten, kur blyksi juosta Vilkmergėlės, kur rymo Saulėkalnis ir bėga srauni Šventoji, ošia žila Kukovaičio giria, Bežlėjos takučiu atsėlina pramotė genties...

Oponuosiu Pelėdai. Nors nevisiškai. Man haiku yra tobula poezijos forma, minimum žodžių ir maksimum prasmės. Taip, ne visi haiku šiame puslapyje yra verti haiku pavadinimo, bet visgi tai yra gera mokykla. Jei kuris poetas parašys poemą, kurios kiekvienas sakinys stiprus kaip haiku, poemai tokiai lygių nebus. Haiku yra nuostabi mokykla, kaip nerimuoti vienos banalybės su kita.
Šis haiku man nėra geras. Rašau tai puikiai suprasdamas, kad pats esu blogas. Ir visgi, nors pagautas akimirkos žavesys, nepagauta būtent ta akimirka, kuri atskleistų pamatinius visatos sąrangos dėsnius.
Haiku nėra emocionalūs, haiku yra išmintingi.

Kaip staugia rudenio vėtra...
Tas tik eiles šias supras,
Kas naktį praleido laukuos.

(Autoriaus nepamenu)

Be to haiku yra pilni dzenbudizmo idėjų, kurias vyresnioji karta, Lietuvą Marijos žeme vadinanti, vargiai besupras.

O autoriui- sėkmės. Ir giedro mėnulio.

Baigsiu medžioti peles. Juolab, kad jau ir apnuodytų atsirado ir pradėsiu medžioti haikus. Gal jų sumažės.
O šiaip gi tai, žinoma, geras. Pasak NIJOLENOS - ŠAUNU! Bet gi gaila- vieni į Ispaniją, į Ameriką, kiti jau ir į Japoniją. Kas liks Lietuvoje? Tai gal po kleboniška mielasis, a?

Surastas gerai sulydantis pirmą ir trečią eilutes viduriukas, su erdve, paslėpta neišbaigtame veiksme.Šaunu.

(:dangus veriasi žemės

Erdvės ir paukščio sutapatinimas su laisvės nuojautomis.