...TAI perskaičius, lieka širdy... lieka ŽODŽIAI...MEILĖS ŽODŽIAI SAVO TĖVYNEI...puikus didingas kūrinys, jei JIS taip moka veikti skaiytojo jausmus...ačiū, Pelėda...labai....

Taigi Pelėda, nežiūrėjau į autorių (slapyvardį), skaičiau tekstą, rašiau įspūdį.
Ne aš nežinau ar jūs mylite mane (šiame tinklalapyje kvinta slapyvardžiu) ar ne.
bet skamba tai tikrai kvailai. kas liečia mano mintis tuo klausimu, galiu pasakyti tiek, kad neužsidavinėju sau tokių klausimų. falšyvų.

(kokiuose metuose jūs save labiausiai vertinote kaip asmenybę, individualybę, ar žmogų, irgi nemąsčiau.) tik apie literatūrinį tekstą kurį publikuojate skaitytojui.
Nesupyk Pelėda, tikrai nepažvelgiau į autorių - niką, komentuodama, ir skaitydama. (skaičiau visus iš eilės ir rašiau įspūdį kurį pajutau skaitydama tekstą.)

AčiŪ, kvinta, bet negi galvoji, kad aš pats sau patinku? Jau šimtą kartų geriau tas, kuriuo buvau prieš 60 -70, ar daugiau metų.
Būk.
Nesimaivyk, juk žinai, kad Tave myliu.

jei Kristaus būtai paklausę, ar jam reik tų statulėlių?..

man patiko tiek citata:
Žiūrėt į gimtą sodžių
Ir paniūniuot
Į vieškelius sukritusius
Jo žmones ir namus.

Mes visada kalbinam praeitį. Net ir patys to nenorėdami. O ypač, kai ji susijusi su tokiais prisiminimais, kuriuos mini Pelėda. Liūdnas, kvepia miela nostalgija. Ir dar kaimu...

ŽolE.
Gyvas kūrinys.

Gimtasis sodžius kalbina akis --- Autoriaus kalbėjimai nuolat verčia stabtelti, atsigręžti, peržiūrėti vertybes. Jie tokie natūralūs ir prasmingi.

Žodžiai į širdį.

Tai mūsų turtas, kurio vaikams nebepalikom