išgryninta mintis kaip moteris atėjusi į sapną /
Kiekviena eilutė lyg tai atskiras kūrinys.
Šita – labiausiai :)

Manau, kad niekas nesupranta, kaip, kodėl ir kas ar apie ką čia parašyta.
Net ir tie, kas čia jau komentavo.
Čia gi maždaug kaip užkodutas ŽALBUNGIS. Ne visi gi karves ganėm, kad tokias mįsles įspėtume.
Ir nepyk, brolau...
Tikra poeziaja ne Tau, Man, net ne Šiaurės dzūkams su gimtu bažnytkaimiu, dar Kam, o Visiems...
O haiku te modernizuoja japonai...
Būk!

Kam taip praretintos eilutės?:)

Išties, kaip įdomu skaityti pirmą ir paskutinę eilutes vieną po kitos.

Nors ta katė turėtų būti irgi labai miela:)

Man pirma ir paskutinė eilutės patiko. Jos gali būti interpretuojamos iš tūkstančio pusių ir vis nepabos. Gal jos čia tarpusavy labiausiai ir siejasi: vyksmas prasideda sapne – naktį, baigiasi rytą. Tas aprengimas minties žada naują pradžią, parašytą naują išgrynintą haiku, naktį susapnuotą.

va taip ir "haiku" tik lietuviškai plačiai atmerktomis, kiek siekia pro rytietiško langą.

Blykstelėjimas apie haiku. Savitai įdomus apibūdinimas, nors tas palyginimas išgrynintai minčiai pirmoje eilutėje vis tiek lieka mįslingas. Gražiai ir lakoniškai taikliai išryškina haiku mintį paskutinė eilutė.

Man ne kiek dėl haikų, bet kiek dėl tam tikrų daugiaprasmiškumų patiko, tikriausiai ne kiekvienas pasivargins juos atrasti: Dėl pirmojo abejoju, todėl tyliu. Antrasis manau gana aiškus ir šiaip taiklus - atsispindi tiek pačio haikų kilmė, esybė, sandara, netgi kultūra, kuriai priklausoma, tiek paskirtis. Trečiasis gana išradingas - gražiai sumiaukta - "pasirėmiau į mąstytoją katė kasosi smakrą". Dėl paskutinio vėlgi dvejoju.

Branduolys man įtiko.

...pasiilgau klasikinio haiku formos.