Kol užkrito medinis dangus be žvaigždžių ir saulutės. – kažkodėl užstrigo. Greit nepamiršiu.

Kaip laisvai, poetiškai kalbama apie tokius sunkius dalykus... Egzistenciniai paprasto žmogaus mąstymai. Patiko.
Pabaiga persimistiška, tačiau kažin ar optimizmas čia būtų tikęs...

Man patiko. Ir dabar labai gailiuosi, kad paskutiniame pasakojime vietoje Ružo neatsirado Jo Ekscelencija Ražas. Ilgai galvojau apie tai, bet pabijojau- maniau, kad gal neparaginsi po klebonišką.
Na, būk laimingas. Gera, jautri, neskubi, per save perleista tavo mūza. Atsiranda noras ir pastangos prisiminti.

šviesos šviesos vienatvėj gera

Truputi per ilgas, galima padalint į kelias dalis ir suskirstyti į kelis eilėraščius, bet tai tik mano nuomonė.
Filosofinė mintis apie šviesos vienatvę, yra eilėraštyje perliukų. Paskutinės dvi stofos man labiausiai prie širdies:)