"- Nesikarščiuok, dzieduli. Aš tave myliu. "

Gerumai iš dūšios.

širdingas kalbėjimas, tikrai pritariu

Tikrai iš dūšios – nuoširdžiai pasikalbėjo... Užkabino. Ir susimąsčiau, ar gali Šventoji mylėti... Matyt gali. Bet ta meilė turėtų būti kitokia. Lyg ir netikra... Juk jei visiems, vadinasi niekam.

Koks išmintingas dziedulio kalbėjimas, tarsi pakelės lietuviško rūpintojėlio, atbridusio iš lapkričio ūkanų ir prisėdusio ant pakelės akmens, išposmuoti savo širdgėlą: kaip ir Šventąją žmogelį išnarstyk- kepenys, blužnis, smegenys, širdis - detalėse nerasi nei pykčio, nei meilės, o va visuma - žmogelis sugeba, dar ir kaip sugeba asmeniškai jausti, nesumaišysi to mokėjimo su kitu. Ir apie mirtį išmintingai: neišduos, būtinai ateis...O Pauliukui Širviui ant peties ne dalgelis - šautuvėlis kareivėliui pridera, taip ir negrįžusiam iš karo. Išmintinga toji Irtia Asmat, žino jog meilė asmeniška, negalima kaip dievuliukui visų mylėti, bet jis toks vienišas, kaip ir Pauliukas savo skausme, o Jis pilnatyje.
Pripaisčiau čia aš, bet nesupyk, mums dzieduliams nedera pykti, kaip tam pakelės rūpintojėliui. Ačiū Tau už tokį šviesų godojimą.