← Atgal

Komentarai

Kūrinio nuoroda: https://zaliazole.lt/kuriniai/perziureti/34748

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): st_a_s

Sukurta: 2009-07-21 18:43:39

tikrai. net labai. kažko trūksta, kai nepučia vėjai...

Anonimas

Sukurta: 2009-07-21 18:30:13

Mintis lixsusinė, bet va, panūdau ir aš savo geluonį prie teksto "prikišti" ;)

Vėjuose jau
Visuose buvau,
Išpustytas jų ligi senatvės,
Ligi kaulų pergamentinės odos maiše.

Jau nurimo –
nepučia daugiau.

Žiūri į akis
neklusnūs vėjai,
Akys supasi
Ir spangsta ūkanoj...
Ak, kaip miela,
Kad nors atilsyje suprantu –
Mano laikas visuomet kartu.
Be manęs jam,
Kaip ir man be jo –
Nei dangus, nei pragaras
Neleidžia būti.
O šiandieną
Džiaugias kosmosas aky,
Ūkanos gėlėm pražydę...
Sako, vėl po truputį grįžtu
Į save kaip
Į namus vaikystėj.

Anonimas

Sukurta: 2009-07-21 17:08:18

Ech, kad galėčiau ne tik suprasti, bet ir suvokti... Įtikino darbas. Prasmingas.

Vartotojas (-a): Svyruoklė

Sukurta: 2009-07-21 16:37:48

Neskubėk grįžti, juk vėjai sustojo.

Vartotojas (-a): jane doe

Sukurta: 2009-07-21 10:58:41

žavingas ir prasmingas laiko ir gyvenimo kaip etapų suvokimas

Vartotojas (-a): Karilė

Sukurta: 2009-07-21 07:58:46

Labai.
Aštuntą žodį visiškai išbraukčiau, be jo daugiau minties erdvės.

Vartotojas (-a): semema

Sukurta: 2009-07-21 07:38:57

kosmosas aky,sako
Į save, kaip
Į vaikystę. /gerai kad tie vėjai perpučia, kartais/