Perskaičiau.
Visiems labai ačiū, bet KARTONINIUI LAPELIUI / ji ir Eglė/ net tėviškai ačiū.
Egle, Jūs labai gražus, tiesiog nuostabiai gražus ir didelis Žmogus. Ačiū Jums. Man atrodo, kad jau seniai buvau besutikęs tokį mielą, atvirą, suprantanį žmogų. Nors man jau 7o-t ir žinau, kad keldamas Jus ant rankų, nepakelsiu, bet vis tiek bandau pakelti ir panešioti, kad tokie žmonės būtų išskirti iš bedvasinės dykumos. O jos, tos dykumos, oj oj, kiek yra...
Būk laiminga.
Čia dabar būnu retokai, todėl ir atsiliepiu pavėluotai į Jūsų parašą po mano " Išėjusiems..."
Labai džiugiuosi, kad Jūs čia yra. Bet linkiu būti VISUR. O aš truputį net ir bijausi, kad kas nors neįskaudintų neatsargesniu žodeliu.
Perskaičiau Jus ir man pasidarė...šventė. Graži, nuoširdi, kuomet kiekvienam gali pasakyti tai, ką jauti, žinai, kuo tiki.
Iki.

Žolė - ne miškas.
Juo labiau, kai ji žalia.
Bet atsitinka,
Kai Žmogus išnyksta
Ir žolėje.

...labai prasmingas ir gražus kūrinys....o išėjusių tikrai daug...labai daug... gerai, kad tokios gražios šventės proga juos prisiminėt, mielasis Pelėda... o žolė dažnai paruduoja...dažnai...net kartą esu patyrusi kaip kietai ji gali sustagarėti... ruduo netoli, nors dar smagiai vasarą šloviname...

Žalios žolės likimais
Ir kelias...
/ kelias ar keliais ?/ gal praleidot ką? :)

VISKAS Tavyje ...

sudėtingas dalykas. ir malūnai (pa)prastumo nebeatneša - įvairūs dalykai kartais peizaže matos...

Tikrai visi galėtų grįžti... Įsivaizduokit vaiką augantį be tėvų. Kas iš jo bus? Velnias? Tikriausiai... Juk niekad pamotė nemylės svetimo vaiko taip, kaip savo. Ir vaikas visad jaus, kad jis mylimas, bet jo brolis mylimas labiau... Kaip Žemei reikia namų, taip vaikui reikia tikrųjų jo tėvų.

Pati tikrai negaliu nieko peikti - aš irgi buvau išėjus. Apmąsčiau viską ramiai, viena su savimi ir grįžau. O kodėl ne? Man čia nebuvo blogai. Tiesiog... Pradžioje kažko trūko. O atėjus antrąkart išmokau pasiimti viską, ką man duoda ir atiduoti viską, ką galiu. To "trūksta" nebeliko...

Išties - ši svetainė puiki. Yra ir diskusijų forumas, kartas nuo karto pakeičiamos apklausos, žmonės draugiški... Yra tikrai ne vienas foto albumas - niekas neslėpia savo veidų po kaukėmis, visi yra tokie, kokie jie yra... Anksčiau sėdėdavau per dienų dienas kūrybinge, bet dabar - jaukiau pasijutau žalioje žolėje. Galbūt nėra šaukyklos - bet kam jos reikia, jeigu ten virs tik ginčai? Kam?

Kažkaip ateinu čia, įdedu kūrinį ir galvoju - kas iš jūsų įkūrė tai, ką matome? Kas šio mažo rojaus kampelio motina, kuri prieš miegą jį apklosto, padainuoja lopšinę ir švelniai pabučiavusi į kaktą išeina? Kas šio daigelio tėtis?

Pati, nors man jau keturiolika, neįsivaizduoju gyvenimo be mamos. Nežinau, kaip du mėnesius, kai tėvai pykosi gyvenau be jos - tai buvo rutina. Atsikeli, stiklinėmis akimis pavalgai, važiuoji į mokyklą, paskui į muzikos mokyklą, grįžti namo ir iki vakaro žiūri televizorių. Po to eini miegot. Viskas. Tai kaip turi jaustis šis daigelis be mamos ir tėčio?

Laikas grįžti. Laikas visiems grįžti atgalios ir apsižvalgyti aplink - gerai, jūs buvote blogi tėvai, palikot savo vaiką svetimiems, bet jis, šis daigelis dar pakankamai mažas, kad greitai jus priimtų ir neatstumtų. Galvokit, kol laikas. Darykit išvadas. Stenkitės.

Pelėda (arba Pranas, iš tiesų koks skirtumas)teisingai sako:Žolė - ne miškas.
Juo labiau, kai ji žalia.
Bet atsitinka,
Kai Žmogus išnyksta
Ir žolėje.
Arba: Žolė žaliuoja, atmintį pamynus,
Ir priesaikas joj buvusių kaimynų.
Juk tai tiesa. Motina, gimdydama vaiką duoda Dievui priesaiką jį auginti. Mylėti ir rūpintis juo, suteikti jam ateitį, nepalikti jo, išmokinti jį visko, ką moka pati. Juk yra motinų, kurios palieka vaikus. O kas būna vėliau?

Vėliau, po daug metų jos supranta klaidą. Tada ima tų vaikų ieškoti ir randa. Vaikai neatstumia jų. Jie jas priglobia po šiltais savo sparnais ir augina jų laimę. Jie myli jas, nes visą savo gyvenimą nežinojo, kam atiduoti tą tikrąją meilę...

"Mama ir Tėti (jei taip galima kreiptis į įkūrėjus), laikas grįžti namo. Aš tavęs labai labai pasiilgau. Aš noriu vėl išgirsti tavo lopšinę, noriu, kad Tu man įpiltum arbatos. Mama ir Tėti, kad Tu žinotum, kaip aš tavęs pasiilgau...

Visada Jus mylėsiantis daigelis ŽaliaŽolė"

"Mama, Tėti, labai Jūsų pasiilgau... Grįžkit namo ir padainuokit prieš miegą man lopšinę... Jūsu dovanota antklodė baigia jau suplyšti, pagalvėlė pasidarė kieta... Mama, Tėti, pareikit namo... Jau laikas..."

Ištisus kūrinius radau po Jūsų eilėraščiu.

Ir man jų trūksta - gal vienų vienaip, kitų - kitaip, bet trūksta. Kaip kažko seno patikimo... žinai, kad ateisi ir tikrai rasi.