Matau aš ją, SESULA MALAJA, senelę Konstanciją. Man regisi, kad atismenu per ją visas jas, priaudusias kuparus ir sudėjusias " skausmo tylaus". Ir prisiminiau, kad va, atvažiavęs į Šklėrius, dar pamatau apipuvusias audimo stakles (stovus). Pūsta. Net į krosnį nėra kam įdėti.
Ačiū už eilėraštį ir atmintį.
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Besparnis angelas
Sukurta: 2007-10-28 15:29:27
Šiurpuliukais kūne perbėgo kiekviena eilutė... Eiliuota brangių prisiminimų dėlionė - patiko. Ypač pabaiga - su stipriu gražių jausmų svoriu.
Vartotojas (-a): Pelėda
Sukurta: 2007-10-28 13:41:01
Matau aš ją, SESULA MALAJA, senelę Konstanciją. Man regisi, kad atismenu per ją visas jas, priaudusias kuparus ir sudėjusias " skausmo tylaus". Ir prisiminiau, kad va, atvažiavęs į Šklėrius, dar pamatau apipuvusias audimo stakles (stovus). Pūsta. Net į krosnį nėra kam įdėti.
Ačiū už eilėraštį ir atmintį.
Vartotojas (-a): Vėtra
Sukurta: 2007-10-28 13:15:25
Šviesūs, turtingi jausmais, gražūs prisiminimai. Ir ilgesingi.
Vartotojas (-a): Karilė
Sukurta: 2007-10-28 10:37:03
Labai jauku skaityti. Ypač Vėlinių savaitę, kai apie tai mąstome, ilgimės...Ačiū.