va šito nesinori kritikuot ir "mėsinėt"; man rodosi, kaip tik čia tikri jausmai
tik ir vėl - ko gi taip skaudžiai?..

daugiareikšmingi, nevienaprasmingi ir dar visaip kitaip įvairingi tie akmenys mūsų keliuose...

:-)

Štai ir baigiasi mano "kūrinio" komentarai.
Ar mano šis atsiliepimas pakenkė kam?

oi, kam tiek savikritikos,
juk nesat toks,
tekstas toks šaltas, slogus, o
jūs nesat toks. :P

Lyg ir atsiliepdamas į nuomones diskusioje.(Ne čia) Taigi:
"Sunku akmenėliui prie kelio gulėti", bet dar būna sunkiau, kaip kad dainose porinama, mergužėlėms ir našlaitėlėms. Aš labai prašau niekuomet į mane nežiūrėti, kaip į kūrėją. Kad ir eilėraščio. Aš esu geresnis ar menkesnis užrašinėtojas to, kas manyje sukaupta. Tik tiek ir nei kiek nedaugiau. Manęs asmeniškai mano posmuose ir kūryboje labai nedaug. Ir jeigu diievai leistų užrašyti tai, ko manyje kartais būna labai daug, aš, ko gero, pagalvočiau, kad svarbiausias dalykas ne būti kūrėju, o užrašyti tai, kas jau tavyje sukurta, kas ten yra.
Atsiprašau, kad apie tai kalbu ne vietoje, bet suprantu, kad žmonės, komentuojantys mano (ne mano) tuos posmus, užrašus, eilutes.. kad jie žinotų, kodėl jie čia.
Ir sakau- jie to nežino, bet puikiai jaučia. Už tai jiems visiems labai dėkingas. Bet- patikėkite! - priekaištams, kritikai esu atviras kaip plikas laukas vėjui...
Geriausias to įrodymas mano "gyvenimas" Rašykuose.

gal ir akmenys kartais pamąsto....

Puikiai parašytas eilėraštis. Toks pat sunkus, kaip ir akmuo jame. Patiko.

idomus tas noras, bet ir akmens misija taikli...

...suskambėjo kaip labai artima, sava mano širdžia...priminė dzūkų raudas,kurias girdėjau vaikystėje Tėvą begiedantį,kai Jis savo sode sodininkaudavo.Labai gražus kūrinys...