Eilėraštis turi daug šilumos, bet kenčia nuo kelių stilingumo klaidų: šuolis nuo vabaliuko kojyčių prie meilės klojamų patalų yra per daug staigus ir paverčia tekstą saldžiu sentimentu. Antrame posme sakinys net neturi veiksmažodžio (saulė tiesiai į kaktą... ir kas toliau?), o „istorijos be žodžių“ ir „žavesys“ yra tušti, abstraktūs žodžiai, kurie nieko nepavaizduoja. Jei išvalysite tekstą nuo popierinės romantikos ir paliksite tik gyvą gamtos jutimą, tekstas įgaus visai kito svorio.

Ką sukuria saldūs mažybiniai štampai: lašeliais, vabaliukų kojytėmis? Gal tai kūrinėlis vaikams? Lyg ir ne. Tie patys tradiciniai, nudėvėti poezijos marškinukai atima iš teksto svorį ir originalumą.

Antrasis posmas net neturi baigto sakinio struktūros, o elipsė po žodžio kosmoso... palieka techninį nebaigtumo įspūdį, nesukuriantį paslapties. Padauginta ir daugtaškių.

Paprastą plepėjimą išduodantys žodžiai ryto žinia bundančiam pasauliui, saulė pro šakas tiesiai į kaktą prilygsta proziniam aiškinimui, poezijai tai ne į sveikatą.

Metafora Jungiasi medžiai viršūnėmis / mėgindami bent truputį prisiliesti tai yra gražiausia, ką radau šiame tekste, bet... vos ne pažodžiui susišaukia su pavadinimu.

Žinau, savi marškiniai visad arčiau kūno, bet palyginimui įkeliu ir išgrynintą variantą.

po nakties

per smilgas ryto žinia
bundančiam pasauliui

meilė kloja patalus
saulei pro šakas

bežodės paukščių istorijos
medžių viršūnėms susiliesti