Labai jautriai apie greitai praeinantį gamtos grožį, kas neatsiejama nuo jausmų, trapu, bet viskas svarbu ir ne taip lengva pamiršti, susitaikyti. Tas jausmas tik eilėraštin nusės – nuostabiai susiveda visa ir į šį eilėraštį. Pabūsime abu kartu – ši eilutė man tokia daugiaprasmė – galbūt kartu su mylinčiu žmogumi, gal su eilėraščiu, o gal su saulėlydžiu. 

Gamta ir žmogaus jausmai... Pažvelgus į gamtos grožį visada kyla nauji pojūčiai, jausmai ir mintys, jos pačios kuriasi mūsų smegenyse ir išsilieja į baltą popieriaus lapą. 

Amžinoji tema: žmogaus vidinis pasaulis ir gamtos darna. Melancholiją padeda išryškinti medžiai, ežeras, lietus, gervės, saulėlydis – jie atskleidžia žmogiškuosius jausmus, jų laikinumą, o numirusio saulėlydžio gailėjimas dviese tampa mirties triumfo patvirtinimu. Bent taip pajaučiau ir vietoje gailės perskaičiau gedės.

Įsivaizduoju du, vienas kitą mylinčius, žmones pajūryje, kurie palydi saulę.
Viskas tiko, o pabaiga tai... ypatingai:

Ir taip graudu graudu iki lengvumo,
Tas jausmas tik eilėraštin nusės.
Pabūsime abu kartu. Ir tyliai –
Nes kas daugiau
Numirusio saulėlydžio
Gailės.