Santrauka:
Dviratį rado prie miško. Atrodė, kad kažkas ką tik jį pasistatė ir nuėjo netoliese — gal grybauti, gal šiaip pasivaikščioti, oro pakvėpuoti. O gal tiesiog pašaukti į mišką ir pasiklausyti, kaip aidas atkartoja žodžius.
Dviračių tada buvo nedaug, ne visi juos turėjo, tad iškart buvo aišku, kieno jis. Senosios Juzefos sūnaus. Jie gyveno prie senųjų vokiečių kapinaičių, raudonų plytų name su gražia stikline veranda. Juzikas tuo dviračiu mindavo dažnai, mojuodavo ranka kelyje sutiktiems. Buvo gražus vaikinas — atviro, tiesaus žvilgsnio, tankių, banguotų plaukų, sušukuotų aukštyn ir atgal tvarkinga banga, kokia tada dėvėjo tik tie, kurie savimi rūpinosi. Nors jam buvo vos šešiolika, atrodė porą metų vyresnis — jau ne berniukas, bet dar ir ne vyras, kažkur per vidurį, tame amžiuje, kai jaunuolis pats save nešioja truputį iškilmingai, tarsi jau būtų suaugęs.
