P. R. Liubertaitės knygoje „Lemtis būti fotografu“ apžvelgta fotomenininko Algimanto Žižiūno nelengva vaikystė ir jaunystė, mokslo metai vidurinėje mokykloje, vėliau technikume. Po paskyrimo į Anykščių vyno gamyklą, išdirbus nustatytą laiką, darbas Anykščių rajoninio laikraščio redakcijoje. Atskleistas gyvenimas Vilniuje, studijos Vilniaus universitete, darbas savaitraštyje „Kalba Vilnius“ su skurdžia buitimi jau brandžiame amžiuje, bet gausus sumanymų ir užmojų. Knygoje nemažai kolegų, draugų, bendradarbių prisiminimų ir knygos autorės išgirstų pasakojimų. svarbūs kritiko Skirmanto Valiulio vertinimai ir redakcijos bendradarbio žurnalisto, rašytojo Vygando Račkaičio apibūdinimai. Žvelgiant į fotografo darbų visumą, juos galima suskirstyti į tris sritis: reportažinę, arba spaudos, dokumentinę ir meninę. Visos sritys yra glaudžiai susijusios, papildančios viena kitą. Reportažinė fotografija, kaip ir daugelio jo kolegų, buvo pragyvenimo šaltinis. meno, kultūros, mokslo ir politikos asmenybių fotografijos sudaro puikų „Portretų“ ciklą. Padėtas pagrindas giminingam ciklui „Veidai ir mintys“. Šalia portretų pridedama portretuojamųjų mintys apie gyvenimą, darbą, kūrybą, motto, credo. tiedu ciklai sukurti laikantis dokumentalumo, bet juose akivaizdus ir meninis pradas. Kuriant moterų portretus, eksperimentuojama su nuotraukomis pagal „kadras ant kadro“ principą. Taip gimė meninė poetinė fotografija, įdomi tiek sumanymo originalumu, tiek poetiniais ieškojimais ir įvairove. Fotomenininkas dirbo anuomet, kai nebuvo labai gerų fotoaparatų, o nuotraukų gaminimas laboratorijoje užimdavo daug laiko. tačiau būti geru fotografu, sugebančiu įprasminti ne tik faktus ir įdomias ar netikėtas gyvenimo akimirkas, netrukdė nei sąlygos, nei laikas, nei medžiagos. Padėjo kantrybė, užsispyrimas siekti tikslo ir begalinis atsidavimas savo profesijai.